eta.aquarii spalis 28, 2007
Pasitaikė ilgas ir vietomis gan įdomus sapnas, o jo gale – perėjimas į LD. Nerašysiu viso sapno, nes užimčiau keletą puslapių.
Nebuvo momento, kai staigiai susivokčiau, kad sapnuoju. Į sąmoningumą perėjau tolygiai. Iš pradžių nutariau atkeršyti savo skriaudėjams (o jų buvo penki ar keturi). Prieš tai sapne tyrinėjau vietas, patalpas, o tie personažai tai sugadino. Susitvarkiau su blogiukais. Tada nuėjau į kažkokią uždarą aikštelę. Tokia vieta su atviru dangumi ir viskas labai panašu į krovimo aikštelę. Kaip būna prie gamyklų, ten kur gali privažiuoti sunkvežimiai. Žodžiu, ten pasižaidžiau šiek tiek, paskraidžiau… Užskridau ant pakilimo kažkur aukščiau. Norėjau nušokti ir sukurti tokį įspūdį kaip Hulk‘as (taip taip, tas pats vaikiškas žalias monstras). Ta prasme nušokti su trenksmu, kumščiu į žemę… Bet nepavyko, nes trenkiant kumštį į asfaltą, ne juokais suskaudo. Pamėginau taip keletą kartų, bet vis nepavyko padoriai to padaryti. Tada pamačiau langą.
Pro langą matėsi paplūdimys. Labai mielas vaizdas. Smėlis, saulė, sodriai mėlynas dangus, nors vandens nemačiau. Nutariau išeiti ten (nes ten buvo labai gražu, kur kas geriau nei patalpose, kur „maliausi“ čia prieš tai) ir įvykdyti savo sąmoningo sapnavimo planą. Šiek tiek pabijojau, kad išėjęs į kitą erdvę galiu prarasti sąmoningumą, bet surizikavau. Visgi neko neatsitiko. Ir netgi man perėjus pro ta langą, padidėjo sąmoningumas.
Stovėdamas ten, rankoje iš kažkur „sukūriau“ lucid-colos skardinę.
Išgėriau. Tiesa, nepasakiau sau nieko prieš gerdamas. Sąmoningumo padidėjimo efektas jei ir jautėsi, tai visiškai minimalus. Tada nutariau dar kartą išgerti kitą skardinę, bet šįkart prieš gerdamas sau pasakiau, kad sąmoningumas padidės. Efektas toks pat, kaip ir pirmojo gėrimo. Galbūt vaizdas įgavo šiek tiek aštrumo, bet kadangi sąmoningumas ir taip buvo didelis, tad manau tikėtis daug ir nereikėjo.
Pažiūrėjau į savo delnus. Kairioji plaštaka iš pradžių turėjo penkis pirštus, tačiau dešinioji - šešis. O po to kairėj rankoj atsirado šeštas ir vėliau dar septintas pirštas. Be to jie buvo labai stori. Pabandžiau vieną ranką kiaurai perkišti per kitą, bet nepavyko.
Tada nebelabai žinojau ką daryti. Sąmoningumas kažkaip pradėjo dingti ir atsibudau. Likau patenkintas pasiektais rezultatais.
Sėdėjau prie Bijotės ežero. Dangus buvo visiškai giedras, toks nenusakomai sodriai mėlynas… Saulė švietė itin ryškiai, bet ne akinamai. Viską galėjau labai aiškiai matyti, kiekviena menkiausia detalė buvo apšviesta,
