Kosminio amžiaus pradžia

eta.aquarii kovas 20, 2008

Sunkvežimio priekaba buvo it tunelis, kurio gale retkarčiais sumirkčiodavo raudona šviesa. Turėjau nuojautą, kad jei ten eisiu, prasidės košmaras ir visokie kokie siaubingi sapnų pasaulio dalykai. O tada dingtelėjo ir mintis, kad esu sapne. Pats samoningas sapnas buvo labai sąmoningas, bet ne itin ryškus.

Truputi pamastęs apsisukau į kitą pusę ir pradėjau skristi. Užmetęs akį atgal į tą sunkvežimį-tunelį pamačiau gatvėj automobilius - iškart pagalvojau, jog visa tai valdo mano pasąmonė (pvz. kaip juda automobiliai) ir nereikia leisti jai per daug įsigaleti, tad staigiai nusisukau.

Pasiekiau nemažą greitį pažemiui ir tada šoviau į viršų, kur tarp kitko buvo nemažai debesų. Kilau labai greitai ir vietoj to, kad stengčiausi skristi, tiesiog galvojau apie skridimą. Viskas, kas buvo ant žemės, nutolo. Pažiūrėjau į viršų ir sau demonstratyviai ‘pamaniau’, jog už debesų turėčiau pasiekti išorinius Žemės atmosferos sluoksnius, iš kur matytųsi žvaigždės, saulė ir kitos atviro kosmoso ‘detalės’. Vis dar beskrisdamas aukštyn pradėjau suktis aplink ir iš vienos debesų sankaupos susiformavo mėnulis. Taip pat netrukus ir visas kitas kosmoso vaizdas.

Dabar jau buvau Žemės orbitoj. Truputi pasiirsčiau lyg būdamas vandeny, jaučiau jog nėra gravitacijos. Na, šiaip būtų reikėję kokių nors variklių ant kupros, kad judėt, bet man buvo gerai ir irstytis rankomis, ką jau padarysi… Apžiūrėjau vaizdą - saulė neitin ryškiai švietė ir buvo labai maža, užtat Žemė buvo įspūdinga.

Bandžiau įskristi milžinišku greičiu į Žemės atmosferą ir įspūdingai užsiliepsnoti (lyg kosminė šiukšlė), tačiau kai aplėkiau gaublį kelis kartus, pagalvojau, kad žymiai įdomiau būtų tą patį padaryt Mėnulyje, o vėliau be abejo ir atsistoti ant jo paviršiaus. Bet kad Mėnulis neturi atmosferos… nešovė tokia mintis, ne. Nespėjau daugiau nieko nuveikti - prabudau.

Greičio rekordas ore

eta.aquarii kovas 6, 2008

Buvau kažkokiam mieste, pastatai buvo grėmėzdiški ir aukšti. Supratau, kad sapnuoju, nes mane bandė įveikti monstras, o košmarų dėka dažnai susivokiu, kad tai (reliatyviai) netikra.

Skristi buvo lengva. Nesistengiau, tiesiog panorėjau skristi ir skridau. Pamaniau, kad reikėtų pabandyti sumušti savo greičio rekordą. Man su greičiais skrendant nelabai sekasi, todėl pastaruoju metu tai gan aktualu - reikia išmokti judėti greitai. Pakilau vertikaliai virš visų pastatų. Pabaisą palikau apačioj, šovęs keletą kartų lazeriu iš rankų ir per daug nesukdamas galvos.

Žinojau, jog įsitempimas ir didelis didelis stengimasis skristi greičiau neduos jokių rezultatų. Pavyko pasiekti ganėtinai didesnį greitį nei kada nors anksčiau sąmoningame sapne, bet vistiek ne taip, kaip norėčiau (10 km/s būtų buvę neblogai). Palyginimui būtų mažas keturvietis lėktuvas - kažkas tokio. Buvau nei patenkintas, nei nepatenkintas rezultatais.

Norėjau įvykdyti ketvirtąją plano dalį (pereiti per duris). Apačioj buvo durų, bet buvo gan sunku susistabdyti ore ir nusileisti. Šiaip buvau išsiblaškęs. Kai pamačiau gan geras duris, nusileidau ir sąmoningumas dingo. Nors po to vėl buvo nežymus sąmoningumo atsiradimas, bet irgi neilgam.

Gali kilti klausimas kam gaišti laiką tokiam kvailam užsiėmimui, “greičio rekordui”. Bet reikėtų sau užduoti klausimą “o kas tai yra”. Juk tai tėra pasąmonės palaikoma iliuzija. Taip pat kaip ir visa kita sapnuose. Sapnų pasaulis yra beribis, limitas yra tik žmogaus suvokimas. Nenuostabu, jei tau pirmą kartą tapus sąmoningu sapne, nepavyksta daryti nuostabiausių dalykų, apie kokius pasakojo draugas. Juk ribotas žmogaus kūnas mus talpina nuo pat gimimo ir pasąmonė pripranta prie ribų.