eta.aquarii kovas 15, 2008
Buvo gan tamsi diena. Daugiaaukščiai aplink, kiemai ir tipinė žemė po kojom - nutriušusi žolė ir kur ne kur suskaldytos, nežinia kelių amžių senumo šaligatvio plytelės. Standartinis vilnietiškas vaizdas, nepaisant to, kad buvau visai ne Vilniuj.
Tą pačią akimirką kai nulipau nuo motociklo ar dviračio galinės sėdynės, supratau jog sapnuoju. Atrodė taip akivaizdu, kad tai sapnas! Kaip galėjo anksčiau neateiti į galvą…
Šiek tiek paskraidęs (su motociklu ir be), užsigeidžiau patekti į kieno nors sapną. Gaila, kad dabar viską atsimenu ganėtinai neryškiai ir negalėčiau sudėlioti įvykių iš eilės. Anyway, dėjau didžiules pastangas bandydamas surasti savo “sąmoningo sapnavimo praktikos kolegą”. Kaip? Kai ką nors labai nori padaryti sąmoningam sapne, juk stengiesi mintimis. Tiesiog labai labai norėjau patekti į jo sapną. Kai nepavyko, pabandžiau tą patį su dar keletu pažįstamų žmonių. Nieko. Ir tada įsitikinau, kad ten kur miega mano kūnas - dabar rytas ir žmonės jau nebemiega, išskyrus mane (taip pat turėkim omeny 2 valandų laiko zonos skirtumą ne mano naudai).
Visgi kažkuriuo metu atsirado kažkoks žmogus. Panašus į mano pažįstamą, kurio nemačiau keletą amžių… Turbūt dabar net nebeatpažinčiau jo. Mano sapno aplinka vis dar buvo ta pati, bet gal “kolektyvinis sapnavimas” taip ir veikia? Tavo pasąmonė aplink tave kuria aplinką, tuo tarpu kitas žmogus turi savo aplinką, ne visai identišką tavajai. Nežinau. Aš pradėjau jam šaukti “čia sapnas, čia sapnas”. Jis žinojo apie mane, matė mane, bet neatsakė nei žodžiais, nei mintimis… Kažkur (ar nuo kažko) bėgo. Viskas neilgai truko ir tuomet jis išnyko, tolygiai nublankdamas…
eta.aquarii sausis 9, 2008
Stovėjau vidury nepažįstamo kambario. Jau žinojau, kad sapnuoju, bet vistiek sugalvojau pažiūtėti į delnus. Dešinės rankos pirštai daugėjo man juos beskaičiuojant. Kai priėjau aštuonetą, nusibodo skaičiuoti. Tada pabandžiau suktis aplinkui, kad padidinti sąmoningumą. Logiškai mąstant atrodo, jog sukantis aplink turėtų susisukt galva ir sąmoningumas sapne išvis sumažėt, bet šis metodas padeda!
Prisiminiau savo LD planelį. Ketvirtoji plano dalis byloja apie mano sapno personažo interviu (trečią punktą apie dangų pamiršau). Turėčiau “sukurti” juodą kambarį su dviem baltais foteliais ir kokį nors personažą su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Galėčiau užduoti tokius klausimus kaip - “ar tu žinai, jog esi mano sapne” arba “ar tu esi mano pasąmonė”.
Nuėjau prie balkono durų. Ištariau, jog perėjus duris, ten bus Evaldas (visgi šiek tiek primiršęs tikrąjį plano siekį troškau sukelti kolektyvinį sapną). Tuo pačiu sakydamas bandžiau įsivaizduoti juodą kambarį su dviem baltais foteliais. Atidariau, perėjau pro duris ir apsidairiau, tačiau nieko. Tiesiog išėjau į balkoną (buvau aukštai daugiabutyje). Bandžiau dar kartą; pamaniau, jog nederėtų šūkauti garsiai - kas nors gali girdėti mane ir pamanys, kad pakvaišau, bet staiga prisiminiau, jog tai mano sapnas, ir šįsyk iššsaukiau ‘Evaldas’ garsiai kiek galėdamas. Keletą kartų. Šaukiant atsirado absoliuti fono tyla ir neaiškus spengimas ausyse, dingo visi pašaliniai garsiai (kurių tarp kitko buvo, bet anksčiau nepastebėjau). Atidariau duris, bet vėlgi nieko - tokia pati aplinka, kokia ten buvo ir ankčiau. Pabandžiau taip pat dar kartą, bet vėlgi jokių rezultatų.
Nebežinojau daugiau jokių savo tikslų, tad nesugalvodamas ką veikti išskridau pro tą patį balkoną ir netrukus sapno tekmę perėmė pasąmonė.
