Pasiskraidymai ir sąmoningi pokalbiai su sapnų veikėjais
eta.aquarii vasaris 16, 2008
Nevisai prisimenu kas vyko prieš tai (only bits and pieces), bet sąmoningas sapnas buvo kur kas ilgesnis, nei tai, ką toliau aprašiau.
Tarkim buvo kadaise in real life toks žmogysta vardu 
. Taigi, kartą gyveno , mano sapne. Aš vėl per savo bukumą pamaniau, kad jis tikras, kad jis - a fellow dreamer. Jis iššoko pro daugiabučio laiptinės langą. Aš nė nesuabejojęs nusekiau paskui jį - įsibėgėjau ir atsispyriau nuo palangės. Skristi buvo visai lengva.
pareiškė, kad nori man kažką parodyti. Atskridom su juo prie konteinerio, jis ištraukė kažkokį karštą metalo gabalą. Aš priliečiau tą jo dėžę, bet nenusideginau, išties tai nieko nepajaučiau. Tuo metu priėjo kažkoks mulkis ir pradėjo prie mūsų kabinėtis. Aš žinodamas, kad tai sapnas, užsimojau ir p*sau jam į snukį su tokia neįtikėtina jėga, kad užsivertė - nukrito ant žemės, o jo kaukolė sulinko i vidų nuo smūgio (filmo Irréversible įtaka). Su 
tik pažvengėm iš to. Ne piktybiškai…
Nesupratau ką jis man norėjo parodyt (buvo ištraukęs žurnalą iš to metalo gabalo vidaus), bet jau skridom šalin nuo konteinerio. Aš skridau pilvu žemyn, rankas nuleides prie šonų. Paklausiau kaip jam labiau patinka skraidyti - ant nugaros atsipūtus, ar gal kaip aš dabar, o gal ’supermeno poza’? Nedelsiant išrėžė, kad kaip supermenui ir abu staigiai ištiesėm vieną ranką į priekį, tačiau tas šmikis netruko išsiveržti į priekį. Neįstengiau jo aplenkti. 
Mums neaukštai beskrendant pastebėjau labai gražią merginą. Neiškart sugebėjau sustoti, nes buvau įsibėgėjęs. Grįžau prie jos. Pradėjom netašytai ‘glamžytis’, tiksliau aš pradėjau. Kiek vėliau atskrido ; kaip padorus pilietis pradėjo murment, kad taip nedera elgtis, bet įtikinau jį, kad viskas gerai - ji netikra, tik mano vaizduotės vaisius. Kad mums/man būtų ramiau, paėmiau ją į glėbį ir užskraidinau ant nedidelio pastato stogo (kažkas tokio kaip elektros pastotė).
Neilgai truko ‘malonumai’, nes šalia buvo futbolo laukas - vienas kitas kamuolys vis praskrisdavo netoli mano galvos. Buvo daug žmonių su sportinėm uniformom. Visai kaip mokykloj keletas klasių per fizinio pamoką, bet jie visi buvo panašesni i amerikiečius vaikinus. O ir kamuoliai buvo pailgi, amerikietiškam futbolui.
Bandžiau išspirti vieną tų kamuolių už pasaulio krašto, bet nepavyko, goddamnit. Ehh, turbūt geriau reikėjo įsakyti kamuoliui atsitrenkti į mano koją ir skristi toli toli. Nesvarbu. Taigi, po nesėkmingo savo futbolo sugebėjimų pademonstravimo, ėjau per mokyklos futbolo lauką (tai nebuvo tikras stadionas - nebuvo žiūrovų kėdžių aplink ir jokių vartų). Šalia buvo gan aukštas mokyklos pastatas. Link jo ir ėjau.
Prie stadiono krašto sutikau juodaodę merginą. Ji sėdejo ant žemės su keletu kitų žmonių. Paklausiau ar ji tikra. Nieko nepasakė. Aš pabandžiau patikrinti ar ji mano sapno veikėja - mintyse suformulavau įsakymą jai atsistoti ir paeiti porą žingsnių į kairę. Ištiesiau ranką ir ‘nutaikiau’ mintį tiesiogiai į ją. Šitas būdas nelabai suveikė - ji vis dar sėdėjo/gulėjo ant žemės. Tada išrėkiau tą patį įsakymą garsiai. Ji po kiek laiko atsistojo ir paėjo i kairę. Bet man atrodė, kad tai psichologinis žaidimas ir kad ji iš tikrųjų yra patyrusi sapnų keliautoja (vėl mano naivumas). Aišku mano ’sapno veikėjo testą’ akomponavo tokie žmogiski veiksmai kaip kikenimas ir klausimai ‘ką čia darai’, ir pan. Galiausiai kai ji sėdėjo, priėjau prie jos visai arti, atsitūpiau šalia ir pasakiau kaip butų nuostabu, jei ji būtų tikra. Pasakiau, kad nesuprantu kodėl ji turėtų vengti susisiekti su kitais sąmoningais sapnuotojais realiame gyvenime. Ji klausėsi nieko nesakydama, tik šiek tiek ironiškai šypsodamasi, lyg visa tai, ką šnekėčiau, būtų tiesa.
Tiek daug įspūdžių iš šito sapno, kad jų visų negaliu užrašyti. Visą sapną lydėjo sąmoningi dialogai. Kaip kad paklausiau kažko tos gražios merginos ir tuo pačiu numečiau repliką ‘ką gi pasakytų mano pasąmonė’.
O čia ištrauka nežinau iš kurios sapno vietos:
Ėjau palei standartišką lietuvišką mokyklą. Pro langus nieko nesimatė ir atrodė, jog viduj nieko nėra. Žvilgtelėjau prisiglaudęs prie stiklo, rankas sudėjęs sau prie veido iš šonų - viduj iš tikrųjų nieko nebuvo, tik tuščia patalpa, bet greitai atsirado kažkas nauja (manyk įsijungė vaizduotė) ir pro apatinį durų plyšį nušvito saulė bei šešėliai išdavė, kad ten už durų vaikšto daug žmonių. Įdomūs pasąmonės triukai.
