eta.aquarii gegužė 25, 2008
Tamsus, gūdus, pilkas miškas… Vienoje pusėje, kur baigėsi miškas, buvo tvora, be pabaigos besitęsianti į aukštį. O už jos, ten kažkur, driekėsi šviesos ir ramybos klodai. Tačiau niekam, kas buvo šiame miške, nebuvo lemta ten patekti.
Žmonės bėgiojo, panikavo - kažkas jiems kėlė grėsmę. Kaip ir man. Buvau belipąs per tvorą, kai pamačiau vyrą su medžiokliniu šautuvu. Man jau buvo įgrįsę bėgti ir slėptis nuo kažko… Liepiau jam į mane šauti. Iššovė tiesiai į mane. Nepajutau nieko. Atėmiau šautuvą, nutaikiau vamzdį sau į galvą ir iššoviau… Ničnieko. Suvokęs esąs nemirtingas, nusprendžiau nugalėti tą siaubą keliantį padarą (su kuriuo dar nebuvau susidūręs).
Tai buvo milžiniškas žmogaus skeletas, sulyg trijų aukštų namu. Laimei aš mokėjau skraidyti. Užteko jį parversti ir jis buvo nugalėtas. Kovos net nebūta.
eta.aquarii sausis 12, 2008
Miške mane vijosi neaiškūs tipai (panašūs į forsus). O jų buvo nemažai. Keletas vijosi mane iš paskos. Dar keletas atsirado priekyje. Bandžiau jų išvengti, apibėgti… Pasukau į kitą pusę. Vijosi už tai, kad šnipinėjom vieną žmogų. Tai turbūt galima sakyt nusipelniau.
Bėgau. Bėgdamas galvojau kaip man išeiti iš viso šito košmaro, mąsčiau kas būtų, jei tiesiog išsijungčiau, dingčiau, išnykčiau (atsibusčiau?). Ar kitą kartą viskas tęstųsi nuo tos pačios vietos, ar visas šitas košmaras jau būtų praėjęs? Staiga suvokiau, kad tai mano sapnas ir kad turiu galią juos visus sutrypti su žeme… Bet netrukau nei vienos sekundės, kai pažadino.
eta.aquarii gruodis 11, 2007
Su draugu aptikom kažkokį objektą miške. Tik išvydę jį, grįžom atgal ir pranešėm mokytojui. Netrukus mums vėl būnant prie daikto supratau, kad tai kosminė kapsulė. Nedelsiant pasidalinau savo samprotavimais su draugu. Ištariau:
- Gali būti, kad kažkur viduj dar yra astronautų kūnai.
Nors ji atrodė tuščia, bet maniau, jog viduje kur nors gali būti uždaros miego patalpos… Visas skraidantis laivas buvo sudarytas iš keleto pailgų dalių. Nebuvo jis gigantiškas, bet ir ne mažas. Neturėjau supratimo kodėl jis buvo ten miške. Šmėstelėjo mintis, kad gal mes atradom kažką, kas bus nuslėpta nuo viešumos? Turėjau tokį jausmą, kad nesuvokiu nė velnio apie tą daiktą - kodėl jis riogso vidury miško sudaužytas į kelias dalis, kaip jis nusileido, kada tai įvyko? Tokie klausimai tvyrojo ore…
Po to visa tai atsidūrė kažkokioje patalpoje po vandeniu (akivaizdžiai žaidimo Bioshock įtaka). Išlipom kopėčiomis į paviršių, o ten (miško aikštelėje) buvo beprasidedąs mūšis. Šiaip taip išgyvenau (ne tik išgyvenau, bet ir spėjau savo rankomis ir kojomis nukauti ne vieną tuziną karių) ir supratau, kad ten buvo lietuviai kalavijuočiai. Dėvėjo senovinius riteriškus apdarus ir turėjo visą prideramą tuometinio kario atributiką… Rodėsi, jog jie atsitraukinėja (o gal jau laimėjo mūšį?). Velnias žino. Šiaip ar taip pradėjau šnekučiuotis su vienu iš jų, kai iš ežero mūsų link pradėjo judėti lėta vandens srovė. Riteris pasakė, kad tai ‘linksmumo virusas’. Taip pat parodė toli toli į kitą vandens telkinio krantą. Negalėjau matyti kas ten yra, bet supratau, kad ten kažkur yra viruso kilmė… Nereikėjo teirautis kas nutiktų, jei prisiliesčiau prie to vandens. O jis (vanduo) beje atrodo buvo dar vienas mano sapno personažas. Ta vandens srovė mane pradėjo vytis, o aš per miškus lėkiau ant ‘britvos’. Regėjau kaip užsikrėtusieji pradeda nesveikai šypsotis, bet tai nebuvo gėris…
Tamsus, gūdus, pilkas miškas… Vienoje pusėje, kur baigėsi miškas, buvo tvora, be pabaigos besitęsianti į aukštį. O už jos, ten kažkur, driekėsi šviesos ir ramybos klodai. Tačiau niekam, kas buvo šiame miške, nebuvo lemta ten patekti.
