eta.aquarii gruodis 11, 2007
Įlipau į liftą. Liftas buvo pusiau stiklinis. Neturėjo jis nei lubų, nei šoninių sienų… Tik turėklus dvejuose šonuose, kur nebuvo durų. Taigi, paskui mane pasekė ir trys draugai: išgalvota mergina, kurią pavadinsiu veikėja X, mano geras draugas VK ir tolima pažįstama, buvusi draugė iš vaikystės Ggg. Kvailiojom, plepėjom, šėliojom… ‘Netyčia’ apkabinau veikėją X. Ir tokie nežymūs veiksmai suteikė sapnui nuostabią atmosferą. Jaučiau gėrį, malonumą.
Išėjau iš lifto antrame aukšte, maniškiai bičiuliai irgi. Iš kažkur atsirado dar vienas pažįstamas Ttt. Aišku sapne tai normalu, net nepastebėjau nieko keisto, lyg jis būtų buvęs ten visą laiką. Staiga jis persisvėrė per lifto turėklą ir nukrito žemyn. Supratau, kad Ttt žuvo… Buvo sunku patikėti tuo, kas kątik įvyko. Apstulbęs pažvelgiau į gretimais stovintį apsaugos darbuotoją, bet jis nepajudino nė piršto. Aš buvau kaltas, aišku manęs niekas nekaltino, bet turėjau neleisti tam nutikti ir jie tai žinojo…
Tai taip staigiai gali pasikeisti sapnų tekmė. Pasąmonė vingiuota ir nesuvokiama.
Iš džiūgavimais ir linksmumu persmelkto oro visur aplink tave, tiesiai į liūdną, nesuvokiamą tamsą…
eta.aquarii gruodis 3, 2007
Su draugu (o gal tryse?) važiavom mini motociklu ir prie sankryžos kitoje pusėje pamatėm kitus du kadrus irgi ant mini motociklo. Supratau ką tai reiškia. Išsitraukiau ginklą ir prasidėjo susišaudymas. Šiek tiek bijojau, kad gausiu kulką. Mano draugui nesisekė, vis neįstengė pataikyt į priešus. Galiausiai jie pro mus pravažiavo iš galo ir iššoviau lemtingą šūvį. Abu krito negyvi.
Tai įvyko gatvėje. Netoliese buvo keletas automobilių. Iškart po to mano draugas nuspaudė akseleratorių iki dugno ir netrukus įsukom į asfaltuotą gatvelę miško vietovėje. Girdėjosi policijos sirenos, viena po kitos, vis daugiau ir daugiau padalinių skubėjo į susišaudymo vietą. Pavėluotai. Mes tuo tarpu nuėjom atokiau kelio ir išsitraukę beveik standartinius žolės maišelius iš kišenių juos išbarstėm nuo skardžio. Ginklą deja numečiau šalia, o ne skardžiu žemyn. Nusimečiau juodą švarką, kad kas nors neatpažintų. Tik mums pasišalinus iš įkalčių atsikratymo vietos, kažkoks senis rado ginklus.
Vaizdas, atsiveriantis priėjus prie skardžio krašto miške, buvo nuostabus. Buvo matyti ryškiai gelsva saulės šviesa, vandens telkinys apačioje ir šimtai arų miško, iki pat horizonto, kiek tik akys užmato…
eta.aquarii liepa 22, 2007
Iš draugo sužinojau, kad netoli Žemės buvo aptikta juodoji bedugnė. Dar sekundę bėgau. Beviltiška viltis. Pasprukti neįmanoma. Niekur. Žinojau tai. Mačiau kaip vienoje pusėje visa materija, visas vaizdas nutįsta. Spėjau pagalvoti „negi tokia greita ir netikėta pabaiga – niekada nebūčiau pagalvojęs, kad taip baigsiu gyvenimą“.
Atsibudau Vilniuje, toje pačioje vietoje, kur prieš tai vyko veiksmas. Po tokio siaubingo sapno jaučiausi labai sunkiai, vos galėjau pajudėti, akys buvo užstrigusios į viršų, sunkiai galėjau žiūrėti. Šiaip taip, pakopomis įtempdamas raumenis, neskubėdamas atsargiai išsikapsčiau iš lovos. Netrukus susitikęs su tuo pačiu draugu, pasakiau, kad sapnavau siaubingą sapną.
P.S. Realiai esu ne Vilniuje – kad būtų aiškiau, tad atsibudau ne iš tikrųjų.
eta.aquarii rugpjūtis 24, 2006
Prie manęs priėjo du pikti žmonės. Norėjo apiplėšt, bet greitai atsikniso nieko nepešę. Tada atsidūriau kitame sapne, kažkokiam biure.
Po kažkiek laiko vėl atsiradau lauke, toje pačioje vietoje kur mane anksčiau bandė sužalot ar apiplėšt. Priėjo gauja, sudaryta tiek iš merginų, tiek iš bernų. Vienas neva kažko iš manęs norėjo, tad priėjo arčiau. Pajutau dūrį į pilvą. Kažkur šalia bambos ar tiesiai į bambą. Iš tikrųjų skausmo nejaučiau (ar prideramiau sapnui skambėtų ‘pasąmonė nesukūrė skausmo iliuzijos’), bet buvo labai nemalonu, kažkaip užgniaužė kvapą… Prieš akis pralėkė akimirkos iš mano gyvenimo. Iš pradžių kai suvarė ašmenis, nesupratau kas dabar bus, to žmogaus nebemačiau konkrečiai, kažkur matyt išnyko gaujos ‘fone’. Po to suvokiau, kad mirštu.
