eta.aquarii gegužė 12, 2008
Gulėjau ant nugaros ir pajutau, jog kažkas pasilenkęs prie pat mano veido. Galbūt jis apžiūrinėja mane iš arti… Begalo bijojau, bijojau net atsimerkti, nes pamatyčiau koks tai siaubingas, nežemiškas padaras. Buvau sukaustytas siaubo! Supratau, kad negaliu pajudinti ir savo kūno ataugų (kaip kad rankos, pavyzdžiui). Kažkas šnopuoja į tavo veidą kol guli bejėgis… Ar gali būti baisiau?!!
Staiga į galvą šovė mintis, kad tai kaimynų katinas laipioja aplink mano galvą! Be abejo, kaip kitaip… Tikriausiai kaip nors įsmuko į namus… Nusiraminau. Net jaučiau jo kailį, besiliečiantį prie veido ir šnarantį aplink į pagalves.
Kai tik dingo baimė, iškart grįžo kūno valdymas. Žinoma kambary buvau visiškai vienas. Tuo metu sau prisiekinėjau, kad miego paralyžius visiškai nemielas dalykas ir kad daugiau niekada nenoriu to patirti. Heh, visgi dabar vėl manau, ka tai buvo įdomus, sort of, nuotykis.
eta.aquarii balandis 19, 2008
Prie ežero kitam krante buvo keistas namas. Naktis, tamsu, o aplink šiaip miškai… Mergaitė, mano dėdės dukra, sustingo ir pamatė tikrąjį siaubą. Namas liepsnojo. Juodas, blogio prisunktas namas kitam krante. Ji negalėjo pajudėti. Tokie ‘išpuoliai’ kartojosi kas kažkiek laiko. Kaip kad Žiedų Valdove - atsiduri lyg kitoj dimensijoj ir negali nieko padaryti.
Galiausiai skrisdama ji pasileido ir krito ant žemės. Tai vienintelis būdas pabusti iš košmaro. Atsibudau, bet negalėjau pajudėti. Pakėliau ranką, bet negalėjau jos matyti! Pats sau mintyse surikau - ‘bet tai juk buvo tik košmaras, tai negali būti tikra‘. Jau beveik panikuodamas, susikaupiau ir pradėjau nuo pirštų galų… Nieko tokio, miego paralyžius nebuvo stiprus ir išsivadavau kaip mat.
eta.aquarii sausis 1, 2008
Dar kartą kažkokie bėgiojimai/skraidymai akropolio maximoj. Matyt tuo pačiu vyko ir kažkoks pokalbis su (vizualiai) neegzistuojančiais personažais, nes pasakiau:
- O nemanai, kad ir čia dabar gali būti sapnas?
Staiga tapęs kažkuo kitu, atsakiau, jog tokia mintis absurdiška.
Tada pajutau, jog pradeda vykti kažkas keisto - gulėjau ant grindų (ten pat, sumautam prekybos centre maximoj), gulėjau ant dešinio šono ir negalėjau pajudėti. Senasis aš (uždavęs klausimą ar čia ne sapnas) stovėjo šalia manęs ir stebėjo mane bejėgį. Nemačiau jo išvaizdos.
Buvo sunku kvėpuoti, bet nedusau. Su milžiniškomis pastangomis pajėgiau pajudinti pirštų galiukus, o tada palaipsniui išsivadavau iš miego paralyžiaus. Atsibudau savo tikroje lovoje. Panika kaip mat praėjo, palengvėjo. Atsisėdus ant lovos krašto dar teko gerokai pasistengt, kad visiškai atsikvošėčiau nuo sapninės būsenos.
Pirmas miego paralyžius turbūt per paskutinius 5 metus. Sleep paralysis - ar reikėtų džiaugtis? Toks nemalonus įvykis… Tačiau man tai yra patirtis, viena nedidelė pakopa į priekį!
P.S. Džiaugiuosi ir dėl to, kad tas kitas aš (stebintis mane paralyžiuotą ant grindų iš šalies) nevirto kokiu nors ateiviu humanoidu - pasąmonė nesiėmė kraštutinumų ir nepavertė šiaip košmaro į širdį kaustantį košmarą.
