Beprotiška meilė ir netekties baimė

eta.aquarii spalis 17, 2007

Buvom itin griežtoje mokymo įstaigoje, kurioje visi turėjo būti su uniformomis. Kaip kalėjimas… tik kad žinojau, jog tai paauglių mokymo įstaiga.

Žiema, nepakeliamas šaltis. Buvo kažkokia mergina ir mes beproto mylėjom vienas kitą. Daugelis aplinkinių pradėjo nekęsti mūsų. Jie sužalojo ją ir bijojau, jog jos neteksiu dėl žaizdos ir tokio nežmoniško šalčio…

Viename mokyklos pastatų, salėje, mačiau kažką kas atrodė kaip kūno dalys, kraujas… (nebuvo košmariška) Tai buvo tie, kurie mirė nuo šalčio.

Paskutinės gyvenimo dienos tebūna laimingiausios

eta.aquarii vasaris 19, 2007

Tai buvo iš dalies labai malonus, iš dalies – nemalonus sapnas.
Pirmiausia buvo „siužetas“ iš ankstesnio sapno – tai mus, kurių iš pat pradžių buvo ar ne 7, persekiojo mirtis ar tai kažkoks prakeiksmas ir visi mirdavo. Nebuvo tai siaubas, bet labai nemaloni, bloga atmosfera. Tai va, mūsų liko 2 – aš ir tokia mergina, gera draugė (realiai neesanti). Aš tikėjau, kad toliau mūsų eilė, o konkrečiau – jos, tačiau ji taip nemanė. Buvau labai susirūpinęs ir supratau, kad myliu ją. Pamaniau jei jau paskutinės akimirkos šitam gyvenime, tebūnie jos pačios geriausios. Ji jau norėjo išeiti, bet stipriai apkabinau ir pabučiavau. Oi koks fantastiškas jausmas… Ne bučinys, bet tas apkabinimas, jos jutimas šalia savęs, gėris… O iš bučinio gavosi kažkokia seilionė labiau, nors jai aiškiai patiko. Ji buvo užšokusi man į glėbį, ant rankų ir kažkaip nuėjom į autobuso stotelę, kad nusigauti į miestą ir pasimėgauti paskutiniu vakaru kartu. Jaučiau tą jausmą iš jos man, atrodė tai meilė ir manęs turbūt nebūtų nieku gyvu paleidusi. Iš manęs – tas pats.

Buvo naktis gatvėje, lauke. Stotelėj buvo keletas vidutinio amžiaus vyriškių, vienas jų paprašė manęs visai šalia stovinčio taksi paprašyt, kad juos keturiese nuvežtų į kažkur, mat jie nemokėjo angliškai kalbėt. Ir jis (tas vyras) buvo visai abejingas, atrodė, kad jis man daro paslaugą, o ne aš jam. Žodžiu, po to ji kažkaip dingo. Gal įsėdo į kitą autobusą, gal kažkaip kitaip pradingo, aš tiesiog žinojau, kad ją dar tąvakar susitiksiu. Pasigavau autobusą, nusigavau iki miesto centro (atrodo su ja kalbėjau telefonu, bet taip visai blankiai, neva ryšio nebuvo ar pan.) ir netrukus prieš paskutinę autobuso stotelę, stovėdamas jame per langą pamačiau kaip kažką partrenkia automobilis. Kai išlipęs neradau jos, sušmėžavo labai negeros mintys, kad tai galėjo būti ji, partrenkė automobilis ir ji galbūt jau negyva. Pokalbis telefonu nežinau ar baigėsi, ar ne, bet nebuvau tikras kur ji, ar jai viskas gerai… Baisus nerimas, bloga sapno atmosfera. Užbėgau į vietinę ligoninę… Ten jos neradau.

Ir daugiau sapno deja neprisimenu. Tik nuotrupos.