Lokys-šuo
Košmarai, Sapnai liepos 20, 2007
Gan ilgai bėgau nuo lokio-šuns (sapno pradžioje tai buvo šuo, vėliau - lokys) ir visaip kaip išsisukinėjau nuo jo, kol pasitaikė spygliuotos vielos tvora. Šiaip ne taip perlipau ir bėgau toliau, bet atsisukau ir netikėtai pamačiau, jog jis įsipainiojo ir leisgyvis tarp spyglių nebepajuda. Grįžau, pradėjau šaukti pagalbos. Nuo kelio sustotojo automobilis. Išlipo kažkoks juodaodis ir nuėmė tą lokį nuo metalinių spyglių.
Man buvo labai gaila gyvūno. Aš pasakiau, kad jis mane vijosi. Juodaodis atsakė, kad jį anksčiau visą laiką persekiodavo šunys - „mus visus kažkas persekioja“. Aš vis dar stovėjau kitoje tvoros pusėje negu jis ir visi tie žmonės. Tai buvo minia.
Jie išsitraukė ginklus ir pradėjo šaudyti į mane. Pirma negalvojau bėgti, kur gi pabėgsi tokioje situacijoje, tad nuleidau rankas. Tačiau kai dešimtys kulkų manęs nepakirto, truputį sutrikau ir pradėjau atsitraukinėti. Šūvis po šūvio niekas manęs nesužeidė, nors ginklai buvo nutaikyti tiesiai į mane. Pabėgau.
***
Netrukus po to sekė antroji sapno dalis.
Buvau stebėtojas. Jokios aplinkos nebuvo. Mačiau nuostabaus veido moterį mėlynomis akimis. Jos kūnas buvo visas subraižytas ir nusėtas mažomis skylėmis kaip nesveikai susagstytas popieriaus lapas – ją anksčiau vijosi lokys-šuo. Ji buvau aš.
Ji įlipo į vonią neįprastai žemais kraštais ir atsigulė taip, kad matėsi tik užsimerkęs veidas virš vandens paviršiaus.
Autoriaus balsas it filme pasakojo, kad visa tai gali būti iliuzija - niekas nėra tikra. Ir tada pamačiau ją, berėžiančia savo kūną kažkokiu įrankiu. Vis dar ta pati neapsakomai gražaus veido moteris žalojo save. Ji tupėjo susigūžusi kaip psichinis ligonis. Lokys-šuo ir visa kita tebuvo haliucinacija ar iliuzija. Jos kūnas nebuvo sužalotas lokio-šuns – tai buvo jos pačios darbas.
