eta.aquarii gegužė 25, 2008
Tamsus, gūdus, pilkas miškas… Vienoje pusėje, kur baigėsi miškas, buvo tvora, be pabaigos besitęsianti į aukštį. O už jos, ten kažkur, driekėsi šviesos ir ramybos klodai. Tačiau niekam, kas buvo šiame miške, nebuvo lemta ten patekti.
Žmonės bėgiojo, panikavo - kažkas jiems kėlė grėsmę. Kaip ir man. Buvau belipąs per tvorą, kai pamačiau vyrą su medžiokliniu šautuvu. Man jau buvo įgrįsę bėgti ir slėptis nuo kažko… Liepiau jam į mane šauti. Iššovė tiesiai į mane. Nepajutau nieko. Atėmiau šautuvą, nutaikiau vamzdį sau į galvą ir iššoviau… Ničnieko. Suvokęs esąs nemirtingas, nusprendžiau nugalėti tą siaubą keliantį padarą (su kuriuo dar nebuvau susidūręs).
Tai buvo milžiniškas žmogaus skeletas, sulyg trijų aukštų namu. Laimei aš mokėjau skraidyti. Užteko jį parversti ir jis buvo nugalėtas. Kovos net nebūta.
eta.aquarii gruodis 3, 2007
Su draugu (o gal tryse?) važiavom mini motociklu ir prie sankryžos kitoje pusėje pamatėm kitus du kadrus irgi ant mini motociklo. Supratau ką tai reiškia. Išsitraukiau ginklą ir prasidėjo susišaudymas. Šiek tiek bijojau, kad gausiu kulką. Mano draugui nesisekė, vis neįstengė pataikyt į priešus. Galiausiai jie pro mus pravažiavo iš galo ir iššoviau lemtingą šūvį. Abu krito negyvi.
Tai įvyko gatvėje. Netoliese buvo keletas automobilių. Iškart po to mano draugas nuspaudė akseleratorių iki dugno ir netrukus įsukom į asfaltuotą gatvelę miško vietovėje. Girdėjosi policijos sirenos, viena po kitos, vis daugiau ir daugiau padalinių skubėjo į susišaudymo vietą. Pavėluotai. Mes tuo tarpu nuėjom atokiau kelio ir išsitraukę beveik standartinius žolės maišelius iš kišenių juos išbarstėm nuo skardžio. Ginklą deja numečiau šalia, o ne skardžiu žemyn. Nusimečiau juodą švarką, kad kas nors neatpažintų. Tik mums pasišalinus iš įkalčių atsikratymo vietos, kažkoks senis rado ginklus.
Vaizdas, atsiveriantis priėjus prie skardžio krašto miške, buvo nuostabus. Buvo matyti ryškiai gelsva saulės šviesa, vandens telkinys apačioje ir šimtai arų miško, iki pat horizonto, kiek tik akys užmato…
eta.aquarii liepa 20, 2007
Gan ilgai bėgau nuo lokio-šuns (sapno pradžioje tai buvo šuo, vėliau - lokys) ir išsisukinėjau nuo jo, kol pasitaikė spygliuotos vielos tvora. Šiaip ne taip perlipau ir bėgau toliau, bet atsisukau ir pamačiau, kad jis įsipainiojo ir leisgyvis tarp spyglių nebepajuda. Grįžau, pradėjau šaukti pagalbos. Nuo kelio sustotojo automobilis. Išlipo kažkoks juodaodis ir nuėmė tą lokį nuo metalinių spyglių.
Man buvo labai gaila gyvūno. Aš pasakiau, kad jis mane vijosi. Juodaodis atsakė, kad jį anksčiau visą laiką persekiodavo šunys – „mus visus kažkas persekioja“ (ar pan. žodžiai, esmė ta pati). Aš vis dar stovėjau kitoje tvoros pusėje negu juodaodis vyras ir visi tie žmonės. Tai buvo minia. Įvairaus amžiaus, įvairūs žmonės.
Jie išsitraukė ginklus ir pradėjo šaudyti į mane. Pirma negalvojau bėgti (oh well), bet kai daugybė ginklų nepataikė į mane, truputį sutrikau ir pradėjau atsitraukinėti. Vis dar niekas nepataikė, nors ginklai buvo nutaikyti tiesiai į mane. Pabėgau.
Netrukus po to sekė sapno pabaiga:
Buvau stebėtojas. Jokios aplinkos nebuvo. Mačiau nuostabaus veido moterį mėlynomis akimis. Jos kūnas buvo visas subraižytas ir nusėtas mažomis skylėmis kaip nesveikai susagstytas popieriaus lapas – ją anksčiau vijosi lokys-šuo. Ji buvau aš.
Ji įlipo į žemą vonią ir atsigulė taip, kad matėsi tik užsimerkęs veidas virš vandens paviršiaus.
Autoriaus balsas (kaip filme) pasakojo, kad visa tai gali būti iliuzija, niekas nėra tikra. Ir tada pamačiau ją, berėžiančia savo kūną kažkokiu įrankiu. Vis dar ta pati neapsakomai gražaus veido moteris žalojo save. Tupėjo susigūžusi kaip psichinis ligonis. Lokys-šuo ir visa kita tebuvo haliucinacija ar iliuzija. Jos kūnas nebuvo sužalotas lokio-šuns – tai buvo jos pačios darbas.
Tamsus, gūdus, pilkas miškas… Vienoje pusėje, kur baigėsi miškas, buvo tvora, be pabaigos besitęsianti į aukštį. O už jos, ten kažkur, driekėsi šviesos ir ramybos klodai. Tačiau niekam, kas buvo šiame miške, nebuvo lemta ten patekti.
