eta.aquarii lapkritis 5, 2007
Buvau savo dėdės name. Stovėjau pirmame aukšte. Jis pats buvo antrame aukšte ir labai norėjo man parodyti savo naują sintezatorių, tad svarstė kaip jį nutempti į pirmą aukštą. Rodos jam tai buvo principo reikalas - manęs nekviesti į viršų. Staiga trumpam pamačiau jį rusyje. Paklausiau kaip jis ten atsirado ir kaip vėl grįžo į viršų, nes nemačiau jo lipant laiptais. Normalaus atsakymo negavau (ech, sapnuose tai įprasta).
Nuėjau ar nuskridau prie lango, nes norėjau išeiti iš namo. Kai visiškai prisiartinau prie lango, pro jį pasimatė vaizdas. Jau ketinau išskristi į lauką, bet stiklas pasirodė it magnetinis ir neleido man išeiti, tiesiog negalėjau pralįsti kiaurai. Tada išėjau iš namo per duris.
Sapnas pradėjo trūkčioti kažkokiais tai ciklais. Negaliu nusakyti laiko tarpo, bet manau kas porą sekundžių vis pasigirsdavo tas garsas. Taip, tie trūkčiojimai veikė mano klausos jausmu (žmogus turi regą, klausą, lytėjimą, skonį ir t.t.). Kai pirmą kartą pasigirdo tie cikliški garsai, nesąmoningai prisiminiau, kad žmonės išsigąsta ir dažniausiai prabunda, o po to keikia save. Nesvarbu ar tai būtų išėjimas į astralą, ar tiesioginis perėjimas į sąmoningą sapną. Nežinojau kas vyksta. Man pavyko išsilaikyti sapne, nors kartais jaučiau savo kūną. Kartais sapnas ir aplinka išblukdavo ir išnykdavo, ir jaučiau savo rankas, kojas. Beje, jei jau apie realų kūną, tai jaučiau, kad viena mano koja vis slysta žemyn ir atrodo nukris visiškai mane išblaškydama. To aš bijojau. Veidą buvau užsidengęs pagalve ir dar gulėjau kažkaip ant šono, tad trūko gaivaus oro, kas galiausiai pradėjo atrodyti, jog tikrai dūstu.
Taigi, tie cikliški trūkčiojimai. Kartais jaučiau savo kūną, o kartais labiau nugrimzdavau į sapną ir pavykdavo vėl atsirasti toje pačioje vietoje prie namo. Bandžiau žiūrėti į savo delnus, bandžiau vietoje suktis ratu ir tiesą sakant tai truputį padėjo. Padėjo padidinti sąmoningumą ir stabilumą. Tais momentais kai jaučiau savo kūną, delnų išvis nesugebėjau pamatyti, nes nebuvau gilesnėje sapno būsenoje, kur būtų užtekę panorėti… Bet truputį palaukiant kol nugrimsiu į gilesę būseną, pavykdavo visko nesugadinti.
Norėjau įvykdyti savo LD plano dalį. Visgi apie trečiąjį punktą visai pamiršau ir prisiminiau tik ketvirtąjį. Turėjau surasti duris, prie jų prieiti ir perėjęs jas rasti visišką tuštumą su dviem baltais foteliais bei mano pašnekovu. Stovėjau ten prie namo, bet negalėjau niekur aplink pamatyti jokių durų, išskyrus tas, vedančias į namą, tačiau jos jau buvo atviros. Pabandžiau vizualizuotis tą aplinką be “durų perėjimo” dalies. Iš dalies pavyko. Jau turėjau tuščią kambarį. O gal tai buvo tik vienas iš tų momentų, kai dingau iš sapno aplinkos ir tik jaučiau kūną?
Sakyčiau visas sąmoningas sapnas nuo pradžios iki galo truko penkias minutes. Nebuvo trumpas. Rašau būtuoju dažniniu laiku, nes tai vyko daugelį kartų. Daugkart pažiūrėjau į delnus, ne vieną kartą grįžau į sapno aplinką užmiršdamas savo realų kūną.
Viskas baigėsi, kai galiausiai nebeiškentęs gryno oro trūkumo pajudėjau. Pažymėsiu, kad mano kvėpavimo takai nebuvo užspausti, tiesiog tokiais momentais visi jausmai tampa kur kas stipresni. Be to dar buvo ganėtinai karšta. Matyt kai kas nors vyksta su mano sąmone ne mano kūne ir žinau apie kūno egzistavimą, kraujo apytaka pagreitėja. Tada nutariau nebemėginti, nes jau buvo po aštuntos valandos ryto ir buvo išaušę, o šviesos su miegu man suderinti neįmanoma. Tiesiog pagalvojau, kad paliksiu tai kitai dienai - jei jau vieną kartą pavyko, pavyks ir vėl greitu laiku.
Taigi, Infinity duoda rezultatų. Esu labai patenkintas. Vykdžiau penktos dienos užduotį. Nerašysiu ką ir kaip dariau, nes visa tai yra parašyta pačioje Infinity programoje (o apie ją jau rašiau).
