Sąmoningumo kruopelė, apgavikai netikri sapno personažai ir Šviesa

eta.aquarii sausis 10, 2008

Buvo labai trumpa, bet sąmoninga sapno dalis. Vėl buvau akropolio maximoj (man jau tikrai gėda). Stovėjau priešais Edgarą ir nežinojau ką daryt. Svarsčiau ką čia nuveikus - gal pereiti per veidrodį, hmmm, nee… Daugiau niekas neatėjo į galvą.

Shared dream - tai yra koletyvinis sapnas. Tavo bendrakeleivis draugas-sapnuotojas tikras. Tu miegi, tavo draugas miega. Abu atsiduriat viename sapne. Paistalai? Nežinau, ateis laikas ir pamatysim…

Aš apsigavau ir pamaniau, jog čia vienas iš tokių sapnų (dabar esu tikras, kad ne). Perdaviau Edgarui kažkokį raktažodį… Jei tai būtų tikras shared dream, raktažodis patvirtintų, kad visa tai buvo tikra - materialiam, realiam pasauly paprašytum to žmogaus, kad pasakytų tau raktažodį, kokį jam perdavei sapne ir voula!

Na, šiaip ar taip sąmoningumas bemaž dingo, tačiau tada patyriau nuostabiąją sapno dalį. Atsidūriau lauke. Pradėjau levituoti ore, kilti į viršų. Dangus buvo niūrus, tačiau vis ryškėjo sulyg mano kilimu į viršų. Skridau į šviesą, vis aukštyn ir aukštyn… Tas jausmas, kai tave traukia į vienintelį Šviesos Šaltinį. Deja, pasiekiau kažkokį barjerą ir euforija baigėsi. Tai buvo nematomos lubos, nebegalėjau pakilti aukščiau, deja.

“Miego paralyžius” arba “kaip aš stebėjo mane”

eta.aquarii sausis 1, 2008

Dar kartą kažkokie bėgiojimai/skraidymai akropolio maximoj. Matyt tuo pačiu vyko ir kažkoks pokalbis su (vizualiai) neegzistuojančiais personažais, nes pasakiau:
- O nemanai, kad ir čia dabar gali būti sapnas?
Staiga tapęs kažkuo kitu, atsakiau, jog tokia mintis absurdiška.

Tada pajutau, jog pradeda vykti kažkas keisto - gulėjau ant grindų (ten pat, sumautam prekybos centre maximoj), gulėjau ant dešinio šono ir negalėjau pajudėti. Senasis aš (uždavęs klausimą ar čia ne sapnas) stovėjo šalia manęs ir stebėjo mane bejėgį. Nemačiau jo išvaizdos.

Buvo sunku kvėpuoti, bet nedusau. Su milžiniškomis pastangomis pajėgiau pajudinti pirštų galiukus, o tada palaipsniui išsivadavau iš miego paralyžiaus. Atsibudau savo tikroje lovoje. Panika kaip mat praėjo, palengvėjo. Atsisėdus ant lovos krašto dar teko gerokai pasistengt, kad visiškai atsikvošėčiau nuo sapninės būsenos.

Pirmas miego paralyžius turbūt per paskutinius 5 metus. Sleep paralysis - ar reikėtų džiaugtis? Toks nemalonus įvykis… Tačiau man tai yra patirtis, viena nedidelė pakopa į priekį!

P.S. Džiaugiuosi ir dėl to, kad tas kitas aš (stebintis mane paralyžiuotą ant grindų iš šalies) nevirto kokiu nors ateiviu humanoidu - pasąmonė nesiėmė kraštutinumų ir nepavertė šiaip košmaro į širdį kaustantį košmarą.

Pasiskraidymai akropolėj

eta.aquarii gruodis 29, 2007

Skraidžiau Vilniaus akropoly, nors ir gėda prisipažinti. Po netrumpo pasiskraidymo atėjo neigiami veikėjai, bet man jie per daug problemų nekėlė. Žmonės, nežmonės, nemačiau jų išvaizdos, nežinau. Jie kažko norėjo iš manęs, bet aš tik linksminausi ir erzinau juos. Skridau, o vienas iš jų bėgo apačioje sekdamas mane. Žinojau - jei nusileisčiau ant žemės, įkliūčiau į tikrą pavojų.

Su iš kažkur atsiradusiu sapno draugu (manau tai buvo Toro) neatsakingai skraidėm po akropolio patalpas (lubos buvo labai aukštai). Jis be jokių pastangų (bent taip atrodė) mintimis transformavo vieną daiktą, lyg man rodydamas kaip lengva tai yra. Errm, daiktą, kurio neprisimenu, pakeitė į kitą daiktą, kurio irgi neprisimenu.

Manau mano sapno draugui įgrįso kiti veikėjai, tie piktybiniai personažai. Tą akimirką aš jų nebemačiau, bet dabar mes stovėjom (o gal sklendėm ore) prie išėjimo durų. Baiminausi, kad perėjęs pro duris į visai kitą aplinką prarasiu sąmoningumą, bet numojau ranka ir išėjau.

Perėjimas nebuvo momentalus. Kaip ir visada sapnuose, matymo laukas ne joks high-definition ir kažkaip labai miglotai žiūrėjau apačion. Viskas aplink mane transformavosi ir atsidūriau lauke. Visur buvo purvinas smėlis ir apsiniaukęs dangus. Absoliučiai nieko daugiau. Ar gali įsivaizduoti dykynę? Nežinau ar mano sapno draugas irgi išėjo su manimi. Šiaip ar taip mano sąmoningumas tik padidėjo išėjus į lauką. Pagalvojau, kad mano kūnas kažkur guli, miega, o aš dabar esu sapne (nors per daug apie tai negalvojau, kad neatsibusčiau). Trumpam dirstelėjau į savo delnus - buvo daugiau pirštų nei reikia, bet tai man nerūpėjo. Jaučiausi labai labai neatsakingai, LD planas man buvo nė motais. Sunku apibūdinti, bet absoliučiai viskas buvo po#%ui! Netgi nelabai bijojau, jog prarasiu sąmoningumą.

Kadangi jau perėjau/perėjom pro duris į visai kitą aplinką, dabar buvau nusiteikęs tokiems sapnų žaidimams ir jau turėjau pasiruošęs veidrodį netoli savęs. Rodžiau sapno draugui, kad pereisiu per veidrodį ir kviečiau jį daryti tą patį. Nežinau kur jis buvo, nemačiau jo. Užtat žinojau, jog mano idėja jam nepasirodė labai gera. Arba bent jau jis nesiruošė daryti to paties. Šiek tiek nusiminęs nusprendžiau nežengti į veidrodį.

Klausimai:
Kas toks buvo sapno draugas? Kodėl jo nemačiau? Kodėl jis man pademonstravo kaip transformuoti objektus? Kodėl jis nenorėjo, kad eičiau į veidrodį? Ar tai tik pasąmonė? Shared dreaming (kitaip tariant - kolektyvinis sapnavimas) mane domina jau ilgą laiką… Keista.