Dingusi civilizacija

lapkričio 16, 2007

Stovėjau vienoje tilto pusėje. Turėjau neįtikėtinos galios sprogmenį ir tai žinojau. Jei būčiau jį nustatęs detonacijai, niekaip nebūčiau galėjęs pabėgti pakankamai toli. Visgi įjungiau jį (ne šiaip sau žinoma - buvau puolamas) ir dėjau į kojas per tiltą. Netoli nubėgau iki kol driokstelėjo. Skausmo nejaučiau.

Sekančią akimirką žinojau tik tiek, kad plaukiu virš kažkokio tilto. Senos, apkerpėjusios struktūros ant jo bylojo, jog jis ilgus amžius buvo apleistas. Visur buvo vanduo, o apie tai, jog kažkur aukštai gali būti paviršius, net nesusimąsčiau. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, bet tai nebaugino. Visgi kažkaip sutikau savo draugę ir pasakiau, kad mes privalom atstatyti visą civilizaciją. Ji buvo kažkokia vandens būtybė kaip ir aš. Pareiškiau:
- Mes net nežinom koks tai laikas - 2500-ieji, 3000-ieji ar 3500-ieji metai…
Pagaliau ji sutiko ir kai buvom kažkokiame abstrakčiame name, išgirdau durų skambučio garsą ir šiek tiek tolėliau pamačiau kažką stovint… Patrauklus moteriškas veidas, juodi plaukai, didelės akys. Mano draugė norėjo gražiai sutikti tą, kad ir kas tai buvo, bet baimindamasis, kad ta būtybė/moteris yra pavojus, neleidau draugei to padaryti; ištariau:
- Ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Tik atsibudęs, svarstydamas sapną, supratau, jog tai buvo du sujungti sapnai. Miręs iškart patekau į kitą laiką ar dimensiją, jei taip galima išsireikšti. Buvau visiškai toje pačioje vietoje, atsisukęs į tą pačią pusę, tiesiog pasikeitė laikas. Negalėjau prisiminti nei kas buvau prieš tai, nei nieko kito. Žmonija buvo senai išnykusi ir Žemę gaubė vanduo.

Palikti komentarą