Shared dream. Bandymas #2

kovo 15, 2008

Buvo gan tamsi diena. Daugiaaukščiai aplink, kiemai ir tipinė žemė po kojom - nutriušusi žolė ir kur ne kur suskaldytos, nežinia kelių amžių senumo šaligatvio plytelės. Standartinis vilnietiškas vaizdas, nepaisant to, kad buvau visai ne Vilniuj.

Tą pačią akimirką kai nulipau nuo motociklo ar dviračio galinės sėdynės, supratau jog sapnuoju. Atrodė taip akivaizdu, kad tai sapnas! Kaip galėjo anksčiau neateiti į galvą…

Šiek tiek paskraidęs (su motociklu ir be), užsigeidžiau patekti į kieno nors sapną. Gaila, kad dabar viską atsimenu ganėtinai neryškiai ir negalėčiau sudėlioti įvykių iš eilės. Anyway, dėjau didžiules pastangas bandydamas surasti savo “sąmoningo sapnavimo praktikos kolegą”. Kaip? Kai ką nors labai nori padaryti sąmoningam sapne, juk stengiesi mintimis. Tiesiog labai labai norėjau patekti į jo sapną. Kai nepavyko, pabandžiau tą patį su dar keletu pažįstamų žmonių. Nieko. Ir tada įsitikinau, kad ten kur miega mano kūnas - dabar rytas ir žmonės jau nebemiega, išskyrus mane (taip pat turėkim omeny 2 valandų laiko zonos skirtumą ne mano naudai).

Visgi kažkuriuo metu atsirado kažkoks žmogus. Panašus į mano pažįstamą, kurio nemačiau keletą amžių… Turbūt dabar net nebeatpažinčiau jo. Mano sapno aplinka vis dar buvo ta pati, bet gal “kolektyvinis sapnavimas” taip ir veikia? Tavo pasąmonė aplink tave kuria aplinką, tuo tarpu kitas žmogus turi savo aplinką, ne visai identišką tavajai. Nežinau. Aš pradėjau jam šaukti “čia sapnas, čia sapnas”. Jis žinojo apie mane, matė mane, bet neatsakė nei žodžiais, nei mintimis… Kažkur (ar nuo kažko) bėgo. Viskas neilgai truko ir tuomet jis išnyko, tolygiai nublankdamas…

Palikti komentarą