Psichiatrinė institucija
Sapnai, Sąmoningi sapnai gegužės 26, 2008
Klaidžiojau psichiatrinėj ligoninėj. Viskas buvo sena, nevalyta… Viskas buvo gelsva. Tualetuose iš prakiurusių vamzdžių tryško vanduo. Gerai bent tai, kad nebuvo tamsu. Ir nepaisant visko, tai nebuvo košmaras.
Įpusėjus sapnui atsirado mano draugas (kažkoks, matyt išgalvotas). Buvom viršutiniame, ketvirtame aukšte, kai iš lifto išlipo ne visai draugiškai nusiteikęs vyras. Jis pagriebė mano draugą ir nusitempė su savimi. Tuo pačiu momentu pradėjo purkšti mirtinai garuojantį skystį į mano pusę. Buvau įkalintas pastato gale, akligatvyje! Maniau man galas, tik staiga šovė mintis, jog dar yra langai.
Nedelsdamas išsirinkau langą kuo toliau nuo mirtinų dujų ir išlindau pro jį. Pabėgau! Išsisukau nuo mirties! Nušokau aukštu žemiau ant milžiniškos palangės. Tada dar aukštu žemiau ir taip kokius tris kartus, kol staiga šovė į galvą, jog sapnuoju. Ir kaip visad, atrodė taip akivaizdu. Pradėjau skristi lygiagrečiai žemei ir kildamas aukštyn. Nepraėjo nei sekundė, kai pradėjau jausti, kad grįžta ryšys su kūnu. Nieko nebegalėjau padaryti. Prabudau.
