Pasiskraidymai akropolėj
Sapnai, Sąmoningi sapnai gruodžio 29, 2007
Skraidžiau Vilniaus akropoly, nors ir gėda prisipažinti. Po netrumpo pasiskraidymo atėjo neigiami veikėjai, bet man jie per daug problemų nekėlė. Žmonės, nežmonės, nemačiau jų išvaizdos, nežinau. Jie kažko norėjo iš manęs, bet aš tik linksminausi ir erzinau juos. Skridau, o vienas iš jų bėgo apačioje sekdamas mane. Žinojau - jei nusileisčiau ant žemės, įkliūčiau į tikrą pavojų.
Su iš kažkur atsiradusiu sapno draugu (manau tai buvo Toro) neatsakingai skraidėm po akropolio patalpas (lubos buvo labai aukštai). Jis be jokių pastangų (bent taip atrodė) mintimis transformavo vieną daiktą, lyg man rodydamas kaip lengva tai yra. Errm, daiktą, kurio neprisimenu, pakeitė į kitą daiktą, kurio irgi neprisimenu.
Manau mano sapno draugui įgrįso kiti veikėjai, tie piktybiniai personažai. Tą akimirką aš jų nebemačiau, bet dabar mes stovėjom (o gal sklendėm ore) prie išėjimo durų. Baiminausi, kad perėjęs pro duris į visai kitą aplinką prarasiu sąmoningumą, bet numojau ranka ir išėjau.
Perėjimas nebuvo momentalus. Kaip ir visada sapnuose, matymo laukas ne joks high-definition ir kažkaip labai miglotai žiūrėjau apačion. Viskas aplink mane transformavosi ir atsidūriau lauke. Visur buvo purvinas smėlis ir apsiniaukęs dangus. Absoliučiai nieko daugiau. Ar gali įsivaizduoti dykynę? Nežinau ar mano sapno draugas irgi išėjo su manimi. Šiaip ar taip mano sąmoningumas tik padidėjo išėjus į lauką. Pagalvojau, kad mano kūnas kažkur guli, miega, o aš dabar esu sapne (nors per daug apie tai negalvojau, kad neatsibusčiau). Trumpam dirstelėjau į savo delnus - buvo daugiau pirštų nei reikia, bet tai man nerūpėjo. Jaučiausi labai labai neatsakingai, LD planas man buvo nė motais. Sunku apibūdinti, bet absoliučiai viskas buvo po#%ui! Netgi nelabai bijojau, jog prarasiu sąmoningumą.
Kadangi jau perėjau/perėjom pro duris į visai kitą aplinką, dabar buvau nusiteikęs tokiems sapnų žaidimams ir jau turėjau pasiruošęs veidrodį netoli savęs. Rodžiau sapno draugui, kad pereisiu per veidrodį ir kviečiau jį daryti tą patį. Nežinau kur jis buvo, nemačiau jo. Užtat žinojau, jog mano idėja jam nepasirodė labai gera. Arba bent jau jis nesiruošė daryti to paties. Šiek tiek nusiminęs nusprendžiau nežengti į veidrodį.
Mokytojas, mm?
