Painiava or what

balandžio 19, 2008

Prie ežero susiruošėm paplaukiot su VK.
- Velnias, kad tik nepasitaikytų vandens žolių kur nors prie paviršiaus, - pasiskundžiau nuogastaudamas.
Mano nuostabai žolių niekur nebuvo. Dviese ar tryse perplaukėm į kitą krantą, kur stovėjo keletas pažįstamų.

<…>

VK dingo. Pradėjau skambinėti telefonu bandydamas išsiaiškinti kas nutiko. Prisiskambinau pačiam jam. Bet telefonu kalbėjau su tuo VK, kurį pažinau prieš penkis metus, o ne dabartiniu geru draugu VK. Iš jo pusės supratau, jog jis mano, kad mes nepalaikom jokio ryšio ir dabar aš netikėtai bei visai be ryšio paskambinau. O juolab jis nebuvo su manim prie jokio ežero!

Manydamas, kad tai kažkoks negeras pokštas, paskambinau Simai.
- Gal ji žinos ką nors… - pamaniau sau.
Ji pasakė man, jog VK dabar kažkur visai kitur ir tikrai negalėjo būti su manimi prie ežero. Nesuvokdamas kas vyksta, prisiprašiau jos, kad susitiktume.

Ežeras

Susitikom su ja ten pat prie ežero, prie pirmojo kranto iš kurio prieš tai plaukiau į kitą pusę. Bekalbėdamas su ja, suvokiau, jog ten buvo visai ne VK. O ir tie žmonės kitoj ežero pusėj dabar man atrodė, jog buvo visai kiti. Žodžiu, visi prisiminimai persimainė, žmonės prisiminimuose pasikeitė į kitus.

- Matyt viską susapnavau. Taip, veikiausiai tai tebuvo šio ryto sapnas…
Sima pritarė.

Sapnuotojai

balandžio 6, 2008

Žmogus vidutiniškai miegui per parą skiria 7 valandas (statistiniai skaičiukai). Tai 29,1 procentai paros - beveik trečdalis žmogaus gyvenimo!

Kodėl taip maža žmonių, besidominčių sapnavimu? Kai valgai, renkiesi ką valgyti, domiesi iš ko sudarytas tavo maistas; kai stoji į universitetą - kruopščiai ir apmąstytai pasirenki specialybę, nes tai bus tavo gyvenimo dalis; kai ieškai naujo automobilio, svarstai kokį išsirinkti, nes tai bus transporto priemonė, kurioje praleisi nemažai laiko. Tad kodėl taip mažai dėmesio skiriama sapnams? Juk tai dar didesnė gyvenimo dalis, nei kiti menkniekiai (trečdalis gyvenimo, I tell you, trečdalis!). Žmonės, atrodo, išvis pamiršo apie tokį reiškinį kaip sapnai, o dar geriau - kiti mano, jog išvis nesapnuoja. Niekas apie tai nekalba, nes mat tai būtų kvaila…

Jei šitoje vakarų visuomenėje vaikai nuo mažens būtų supažindinami su sapnų pasauliu (tėvų iniciatyva, viešojo švietimo sistemų dėka), galiu lažintis sąmoningas sapnavimas būtų matomas kaip natūralus, įgimtas žmogaus gebėjimas, taip pat kaip kalbėjimas ar vaikščiojimas. Bet ką aš čia… ‘kas būtų, jeigu būtų’. Paistalai.

Tai kodėl gi žmonės nesidomi sapnais?

They say dreaming is dead - no one does it anymore…

Šaltinis

balandžio 4, 2008

“If you lived in a world where there was only Knowing, the only logical step to take is forgetting and after that, remembering. Repeat, ad infinitum.”

Kosminio amžiaus pradžia

kovo 20, 2008

Sunkvežimio priekaba buvo it tunelis, kurio gale retkarčiais sumirkčiodavo raudona šviesa. Turėjau nuojautą, kad jei ten eisiu, prasidės košmaras ir visokie kokie siaubingi sapnų pasaulio dalykai. O tada dingtelėjo ir mintis, kad esu sapne. Pats samoningas sapnas buvo labai sąmoningas, bet ne itin ryškus.

Truputi pamastęs apsisukau į kitą pusę ir pradėjau skristi. Užmetęs akį atgal į tą sunkvežimį-tunelį pamačiau gatvėj automobilius - iškart pagalvojau, jog visa tai valdo mano pasąmonė (pvz. kaip juda automobiliai) ir nereikia leisti jai per daug įsigaleti, tad staigiai nusisukau.

Pasiekiau nemažą greitį pažemiui ir tada šoviau į viršų, kur tarp kitko buvo nemažai debesų. Kilau labai greitai ir vietoj to, kad stengčiausi skristi, tiesiog galvojau apie skridimą. Viskas, kas buvo ant žemės, nutolo. Pažiūrėjau į viršų ir sau demonstratyviai ‘pamaniau’, jog už debesų turėčiau pasiekti išorinius Žemės atmosferos sluoksnius, iš kur matytųsi žvaigždės, saulė ir kitos atviro kosmoso ‘detalės’. Vis dar beskrisdamas aukštyn pradėjau suktis aplink ir iš vienos debesų sankaupos susiformavo mėnulis. Taip pat netrukus ir visas kitas kosmoso vaizdas.

Dabar jau buvau Žemės orbitoj. Truputi pasiirsčiau lyg būdamas vandeny, jaučiau jog nėra gravitacijos. Na, šiaip būtų reikėję kokių nors variklių ant kupros, kad judėt, bet man buvo gerai ir irstytis rankomis, ką jau padarysi… Apžiūrėjau vaizdą - saulė neitin ryškiai švietė ir buvo labai maža, užtat Žemė buvo įspūdinga.

Bandžiau įskristi milžinišku greičiu į Žemės atmosferą ir įspūdingai užsiliepsnoti (lyg kosminė šiukšlė), tačiau kai aplėkiau gaublį kelis kartus, pagalvojau, kad žymiai įdomiau būtų tą patį padaryt Mėnulyje, o vėliau be abejo ir atsistoti ant jo paviršiaus. Bet kad Mėnulis neturi atmosferos… nešovė tokia mintis, ne. Nespėjau daugiau nieko nuveikti - prabudau.

Epinis sapnas

kovo 16, 2008

Pilies gatvės apačioj, ten netoli Katedros, pažįstama mergina kalbėjo telefonu. Sakė kažką apie mane, sakė kažkokius dalykus kurie mane privertė iš jos reikalauti atsakymo ir paaiškinimo. Kai geruoju nepavyko, bandžiau paimti iš jos telefoną. Ji piktai šypsodamasi pradėjo šaukti ir du pašaliniai vyrukai prisistatė, neva norį ją “apginti”. Paaiškinau, kad ji man neleidžia pažiūrėt su kuo kalbėjo telefonu.
- Tai ko iškart nesakei? - draugiškai tarė vienas, lyg jausdamas pareigą padėti kitam vyrui (man).
Atėmiau iš jos telefoną ir pažiūrėjau skambučių sąrašą. Paskutinis įrašas buvo neaiškus numeris be vardo. Pamaniau “gal skambinta iš taksofono”. Pabandžiau paskambinti atgal tuo numeriu.

Tada sekė šiurpus pokalbis. Tas balsas žinojo daug ką, viską, viską apie mane. Turbūt dalelė mistikos iš David Lynch filmų Mulholland Drive bei Lost Highway. Nebenorėjau kalbėti. Balsas buvo lūžinėjantis, visą laiką kintantis, bauginantis… Galiausiai aš nutraukiau pokalbį, nes buvo labai nemalonu. Nieko nesužinojau.

Vėliau ta mergina tapo Kindje ir nors galėjau apsisukti ir sau nueiti kita linkme, nuėjau kartu su jais (ji ir dar kažkokie tipai, jos draugai). Jie ėjo į naktinį klubą Pilies gatvės viršuj. Žinojau, kad čia nerasiu nieko gero, bet vistiek nusekiau paskui juos…

Nulipau žemyn laiptais į nightclub’ą ir prie manęs netrukus prisistatė forsiškai atrodantis tipelis:
- Čia jis, - rodydamas į mane pasakė toliau sėdinčiam vyrui.
Priėjau prie to vyro. Jis buvo vienas iš tokių kai negali nuspėti kas jis toks, neturi supratimo kuo jis užsiima, nežinai ar turėtum jo bijoti, ar jis taps geru tavo draugu. Šalia jo prie to pačio apvalaus staliuko sėdėjo jo “vyrukai”, apsauginiai.
- Man tave iškart nužudyt? - išrėžė.
Kiti žmonės, sėdintys prie savo staliukų, sukluso. Atrodė, lyg visi išgirdo pastarąją frazę ir dabar stebėjo situaciją.
Man buvo liepta klauptis ant keturių (rankų ir kelių). Atsiklaupiau. Tada užmečiau akį į scenarijų ir pamačiau tokias ištraukėles: “pastato koją ant mano veido 6″, “pastato koją ant mano veido 7″ ir t.t.

- Įklimpau kaip reikiant, - pamaniau vis dar negalėdamas patikėti kas vyksta. Iš tiesų buvau taip apstulbęs, kad turėjau jausmą, jog visa tai netikra. - Tai negali būti tikra! - pamaniau. - Absurdiška, aš niekad nepatekčiau į tokią situaciją.
Košmariška baimė sumaišyta su nuostaba sužadino mano sąmonę. Tai lyg automatinis prevencinis mechanizmas - kai siaubas sapne tampa per didelis, kad jį pakelčiau, įsijungia sąmonė! Dalimi savęs supratau, jog tai netikra. Nesuvokiau, jog sapnuoju, bet turėjau nuovoką, kad bet kada galiu dingti iš šito košmaro. Tai begalo nuramino ir košmaro jausmas sort of išnyko.

Tuomet atsirado į faraonę panaši moteris ir tiesiog sunaikino juos, vieną po kito, tačiau gelbėjo ne mane, tai buvo jos asmeniniai reikalai ir “skolos”. Išreiškiau jai pagarbą atsiprašydamas ir ji pasakė, jog viskas nebebus taip, kaip buvo. Išties - nebebuvo laiptų, nebebuvo prašmatnių nightclub’o durų. Išlindau pro siaurą šachtos plyšį viršuje padedamas vieno jos vergo.

Nors vis dar buvau ten, kur turėtų būti Pilies gatvė, bet civilizacijos lauke nebebuvo nė kvapo, žmonės buvo laukiniai, pastatų nebebuvo… Visur tik kalvos, padengtos pageltusia žole. Mane apėmė toks apmaudas, toks liūdesys… Nepaisant to, jog žmonės vaikščiojo šen bei ten, bet vėl buvau vienut vienutėlis nežinia kokiu laiku, ar akmens amžiuje, ar tolimoje ateityje, o jie buvo laukiniai, niekada negirdėję apie civilizaciją. Buvau vienintelis, žinantis apie savo laiką, kuriame anksčiau buvau, apie didingą žmonių civilizaciją, apie pasiekimus. Buvau visiškai sugniuždytas, nežinojau ko griebtis, ką daryti…

Shared dream. Bandymas #2

kovo 15, 2008

Buvo gan tamsi diena. Daugiaaukščiai aplink, kiemai ir tipinė žemė po kojom - nutriušusi žolė ir kur ne kur suskaldytos, nežinia kelių amžių senumo šaligatvio plytelės. Standartinis vilnietiškas vaizdas, nepaisant to, kad buvau visai ne Vilniuj.

Tą pačią akimirką kai nulipau nuo motociklo ar dviračio galinės sėdynės, supratau jog sapnuoju. Atrodė taip akivaizdu, kad tai sapnas! Kaip galėjo anksčiau neateiti į galvą…

Šiek tiek paskraidęs (su motociklu ir be), užsigeidžiau patekti į kieno nors sapną. Gaila, kad dabar viską atsimenu ganėtinai neryškiai ir negalėčiau sudėlioti įvykių iš eilės. Anyway, dėjau didžiules pastangas bandydamas surasti savo “sąmoningo sapnavimo praktikos kolegą”. Kaip? Kai ką nors labai nori padaryti sąmoningam sapne, juk stengiesi mintimis. Tiesiog labai labai norėjau patekti į jo sapną. Kai nepavyko, pabandžiau tą patį su dar keletu pažįstamų žmonių. Nieko. Ir tada įsitikinau, kad ten kur miega mano kūnas - dabar rytas ir žmonės jau nebemiega, išskyrus mane (taip pat turėkim omeny 2 valandų laiko zonos skirtumą ne mano naudai).

Visgi kažkuriuo metu atsirado kažkoks žmogus. Panašus į mano pažįstamą, kurio nemačiau keletą amžių… Turbūt dabar net nebeatpažinčiau jo. Mano sapno aplinka vis dar buvo ta pati, bet gal “kolektyvinis sapnavimas” taip ir veikia? Tavo pasąmonė aplink tave kuria aplinką, tuo tarpu kitas žmogus turi savo aplinką, ne visai identišką tavajai. Nežinau. Aš pradėjau jam šaukti “čia sapnas, čia sapnas”. Jis žinojo apie mane, matė mane, bet neatsakė nei žodžiais, nei mintimis… Kažkur (ar nuo kažko) bėgo. Viskas neilgai truko ir tuomet jis išnyko, tolygiai nublankdamas…

Ką veikti supratus, jog esi sapne

kovo 9, 2008

Kai staiga susivoki, jog sapnuoji, reikia turėti tikslą. Reikia turėti tikslą, kad galėtum išlaikyti sąmoningumą. Jei tiesiog ir toliau stovėsi nesugalvodamas “ak ką man čia dabar nuveikus, kad jau esu sapne”, tai viskas greitai nublanks ir situaciją į savo rankas perims pasąmonė. Na, pasąmonė arba tiesiog nubusi… Nors iš neturėjimo ką veikti sapne aš dar niekada nenubudau, bet berods kai kuriems žmonėms įmanoma ir tokia reakcija.
Taigi, ką veikti sąmoningame sapne? Pabandysiu sudaryti šiokį tokį “linksmybių” sąrašiuką. Glaustai.

  1. Manipuliuok laiku - sulėtink, sustabdyk, atsuk atgal.
  2. Pakeisk savo kūno formą (”shapeshifting”). Godzilla, kokio nors kito žmogaus kūnas, katė, begemotas, žoliapjovė, kas tik šauna į galvą…
  3. 360° matymas aplink save.
  4. Pereik per veidrodį - rezultatai nenuspėjami.
  5. Pažiūrėk į savo delnus. Man asmeniškai dažniausiai pradeda augti papildomi pirštai.
  6. Vaikščiok kiaurai sienas.
  7. Mėgaukis skrydžiu. Nereikėtų pamiršti tankių kamuolinių debesų, manau būtų malonu praskrosti minkštą baltą debesį… :)
  8. Išskrisk į atvirą kosmosą.
  9. Atsidurk šalia juodosios bedugnės ir leiskis įsiurbiamas.
  10. Pasikalbėk su savo sapno personažais. Galima būtų paklausti “kaip jautiesi, kai žinai, jog esi mano vaizduotės vaisius?” ar panašius asmeninius klausimus.
  11. Paprašyk sapno personažo suskelti juokingiausią kada nors girdėtą anekdotą.
  12. Paprašyk, kad sapno personažas tau įteiktų dovaną-staigmeną.
  13. Sumažėk arba padidėk iki tokio dydžio, kad po tavo pėdom nebeliks Žemės miestų.
  14. Sukelk ir kontroliuok gamtos stichijas.
  15. Susikurk savo pastovų rojaus kampelį, kurio dievas būtum tu ir kaskart atsidūręs sąmoningam sapne galėtum grįžti į jį.
  16. Tapk dievu - būk visur ir visame kame. Turėtum jausti visus objektus, visus sapno personažus, žinoti ką jie daro ir darys.
  17. Sukurk keletą savo klonų.
  18. Įgyk gebėjimą valdyti objektus per atstumą (telekinezę).
  19. Trauk įvariausius daiktus iš kišenės tol, kol ištrauksi ką nors naudinga.
  20. Ir galiausiai - kam gi nepatinka seksas sapnuose?

Apsiribosiu dvidešimčia. Kada nors vėliau panagrinėsiu kokiu būdu įgyvendinti tam tikras užduotis iš paminėtųjų.

Mergaitė juodom akim

kovo 6, 2008

Buvom kažkokioj žmonių bendruomenėj ar kaimely, ar panašiai. Jokios aplinkos (medžių ar žolės, ar dangaus) nebuvo - tik visiška, tamsi tuštuma. Buvo tik žmonės kur ne kur. Kažkoks mano draugas pasakė, kad jis gali matyti blogį ir tada pamačiau ir aš… Tolėliau tarp kitų vaikų buvo tokia mergaitė. Atrodė lyg paprastas vaikas, tačiau dabar pradėjau įžvelgti jos tikrąjį veidą… Veido oda tapo baltesnė, o akys - visiškai juodos. Blogio įsikūnijimas. Išsigandau.

Vėliau tas mano bičiulis sapne tapo Toro (man taip atrodė, kad tai Toro) ir pradėjo mane atakuoti. Kiti žmonės nieko negalėjo padaryti, jie tik stebėjo. Aš vis gyniausi ir gyniausi… Neturėjau jokio supratimo kodėl jis taip daro. Gal jį kažkas apsėdo? Gal jis mėgaujasi mano baime? Galiausiai viskas kažkaip baigėsi ir po to atsibudau (maždaug 07:20).

Prisimenu ir dar vieną detalę:
Jis buvo pasigriebęs medžioklinį šautuvą ir mes buvom susirėmę. Aš jam bandžiau pasakyti, kad ne į mane reikia šaudyti ir bandžiau nukreipti ginklą nuo savęs į kažką kitą (tą blogį mergaitės kūne?), kas stovėjo atokiau.

Tikiuosi tai tik mano pasąmonė.

Greičio rekordas ore

kovo 6, 2008

Buvau kažkokiam mieste, pastatai buvo grėmėzdiški ir aukšti. Supratau, kad sapnuoju, nes mane bandė įveikti monstras, o košmarų dėka dažnai susivokiu, kad tai (reliatyviai) netikra.

Skristi buvo lengva. Nesistengiau, tiesiog panorėjau skristi ir skridau. Pamaniau, kad reikėtų pabandyti sumušti savo greičio rekordą. Man su greičiais skrendant nelabai sekasi, todėl pastaruoju metu tai gan aktualu - reikia išmokti judėti greitai. Pakilau vertikaliai virš visų pastatų. Pabaisą palikau apačioj, šovęs keletą kartų lazeriu iš rankų ir per daug nesukdamas galvos.

Žinojau, jog įsitempimas ir didelis didelis stengimasis skristi greičiau neduos jokių rezultatų. Pavyko pasiekti ganėtinai didesnį greitį nei kada nors anksčiau sąmoningame sapne, bet vistiek ne taip, kaip norėčiau (10 km/s būtų buvę neblogai). Palyginimui būtų mažas keturvietis lėktuvas - kažkas tokio. Buvau nei patenkintas, nei nepatenkintas rezultatais.

Norėjau įvykdyti ketvirtąją plano dalį (pereiti per duris). Apačioj buvo durų, bet buvo gan sunku susistabdyti ore ir nusileisti. Šiaip buvau išsiblaškęs. Kai pamačiau gan geras duris, nusileidau ir sąmoningumas dingo. Nors po to vėl buvo nežymus sąmoningumo atsiradimas, bet irgi neilgam.

Gali kilti klausimas kam gaišti laiką tokiam kvailam užsiėmimui, “greičio rekordui”. Bet reikėtų sau užduoti klausimą “o kas tai yra”. Juk tai tėra pasąmonės palaikoma iliuzija. Taip pat kaip ir visa kita sapnuose. Sapnų pasaulis yra beribis, limitas yra tik žmogaus suvokimas. Nenuostabu, jei tau pirmą kartą tapus sąmoningu sapne, nepavyksta daryti nuostabiausių dalykų, apie kokius pasakojo draugas. Juk ribotas žmogaus kūnas mus talpina nuo pat gimimo ir pasąmonė pripranta prie ribų.

Mokytojas

kovo 1, 2008

Mane medžiojo, vijosi. Turbūt todėl, kad galėjau skraidyti, o žmogui tai juk labai neįprastas gebėjimas. Galvojau gal pabėgti išvis iš miesto, arba šalies. Jei keliaučiau kažkur į pietvakarius, per Lenkiją… Ne, pala, juk aš tokių galių neturiu! Sugebu skraidyti, bet ne tokiais greičiais - jei skrisčiau į kitą šalį, tai užtruktų amžių amžius.

Pagaliau atsirado jis! Kas? Jis. Kas toks? Nežinau. Taigi, tas personažas atrodė kaip labai storas vyras. Visiškai, absoliučiai baltas - baltos kaip popierius odos, baltų apdarų… Tarp kitko gurkšnojo alų iš bokalo.

Man taip palengvėjo, kai jis atsirado. Lyg mano ’stogas’, globėjas, mokytojas. Žinojau, kad jis turėtų pasirodyti, bet jau buvau pamiršęs. Manau kažkaip viename ankstesnių sapnų tą naktį jis pažadėjo vėliau pasirodyti, ir štai - pasirodė.

Aš niekaip negalėjau paveikti akmens (neklauskit iš kur ir kodėl - čia sapnas), nes juk akmuo yra akmuo ir deformuoti akmens luitą ne žmogaus galioms! Mano storasis mokytojas, demonstruodamas kaip tai lengva, keliais smūgiais suspaudė jį. Nevisiškai, bet po kiekvieno smūgio akmuo pasidarydavo vis plokštesnis. Tiesa, nepavadinčiau to sapnų triuku, nes būtų buvę paprasčiau pamosikuoti lazdele vietoj trankymo, na bet vistiek gan įspūdinga…

Atsibudęs visai ne į temą žiūrinėjau nuotraukas ir paveikslėlius pas save kompe… ir spėkit ką radau? Štai kadras iš filmo Persepolis (2007), kuriame mergaitė savo sapne kalbasi su Dievu:

« Ankstesnis - Sekantis »