“Miego paralyžius” arba “kaip aš stebėjo mane”
Sapnai sausio 1, 2008
Dar kartą kažkokie bėgiojimai/skraidymai akropolio maximoj. Matyt tuo pačiu vyko ir kažkoks pokalbis su (vizualiai) neegzistuojančiais personažais, nes pasakiau:
- O nemanai, kad ir čia dabar gali būti sapnas?
Staiga tapęs kažkuo kitu, atsakiau, jog tokia mintis absurdiška.
Tada pajutau, jog pradeda vykti kažkas keisto - gulėjau ant grindų (ten pat, sumautam prekybos centre maximoj), gulėjau ant dešinio šono ir negalėjau pajudėti. Senasis aš (uždavęs klausimą ar čia ne sapnas) stovėjo šalia manęs ir stebėjo mane bejėgį. Nemačiau jo išvaizdos.
Buvo sunku kvėpuoti, bet nedusau. Su milžiniškomis pastangomis pajėgiau pajudinti pirštų galiukus, o tada palaipsniui išsivadavau iš miego paralyžiaus. Atsibudau savo tikroje lovoje. Panika kaip mat praėjo, palengvėjo. Atsisėdus ant lovos krašto dar teko gerokai pasistengt, kad visiškai atsikvošėčiau nuo sapninės būsenos.
Pirmas miego paralyžius turbūt per paskutinius 5 metus. Sleep paralysis - ar reikėtų džiaugtis? Toks nemalonus įvykis… Tačiau man tai yra patirtis, viena nedidelė pakopa į priekį!
P.S. Džiaugiuosi ir dėl to, kad tas kitas aš (stebintis mane paralyžiuotą ant grindų iš šalies) nevirto kokiu nors ateiviu humanoidu - pasąmonė nesiėmė kraštutinumų ir nepavertė šiaip košmaro į širdį kaustantį košmarą.
