Lokys-šuo
Košmarai, Sapnai liepos 20, 2007
Gan ilgai bėgau nuo lokio-šuns (sapno pradžioje tai buvo šuo, vėliau - lokys) ir išsisukinėjau nuo jo, kol pasitaikė spygliuotos vielos tvora. Šiaip ne taip perlipau ir bėgau toliau, bet atsisukau ir pamačiau, kad jis įsipainiojo ir leisgyvis tarp spyglių nebepajuda. Grįžau, pradėjau šaukti pagalbos. Nuo kelio sustotojo automobilis. Išlipo kažkoks juodaodis ir nuėmė tą lokį nuo metalinių spyglių.
Man buvo labai gaila gyvūno. Aš pasakiau, kad jis mane vijosi. Juodaodis atsakė, kad jį anksčiau visą laiką persekiodavo šunys – „mus visus kažkas persekioja“ (ar pan. žodžiai, esmė ta pati). Aš vis dar stovėjau kitoje tvoros pusėje negu juodaodis vyras ir visi tie žmonės. Tai buvo minia. Įvairaus amžiaus, įvairūs žmonės.
Jie išsitraukė ginklus ir pradėjo šaudyti į mane. Pirma negalvojau bėgti (oh well), bet kai daugybė ginklų nepataikė į mane, truputį sutrikau ir pradėjau atsitraukinėti. Vis dar niekas nepataikė, nors ginklai buvo nutaikyti tiesiai į mane. Pabėgau.
Netrukus po to sekė sapno pabaiga:
Buvau stebėtojas. Jokios aplinkos nebuvo. Mačiau nuostabaus veido moterį mėlynomis akimis. Jos kūnas buvo visas subraižytas ir nusėtas mažomis skylėmis kaip nesveikai susagstytas popieriaus lapas – ją anksčiau vijosi lokys-šuo. Ji buvau aš.
Ji įlipo į žemą vonią ir atsigulė taip, kad matėsi tik užsimerkęs veidas virš vandens paviršiaus.
Autoriaus balsas (kaip filme) pasakojo, kad visa tai gali būti iliuzija, niekas nėra tikra. Ir tada pamačiau ją, berėžiančia savo kūną kažkokiu įrankiu. Vis dar ta pati neapsakomai gražaus veido moteris žalojo save. Tupėjo susigūžusi kaip psichinis ligonis. Lokys-šuo ir visa kita tebuvo haliucinacija ar iliuzija. Jos kūnas nebuvo sužalotas lokio-šuns – tai buvo jos pačios darbas.
