Kosminio amžiaus pradžia
kovo 20, 2008
Sunkvežimio priekaba buvo it tunelis, kurio gale retkarčiais sumirkčiodavo raudona šviesa. Turėjau nuojautą, kad jei ten eisiu, prasidės košmaras ir visokie kokie siaubingi sapnų pasaulio dalykai. O tada dingtelėjo ir mintis, kad esu sapne. Pats samoningas sapnas buvo labai sąmoningas, bet ne itin ryškus.
Truputi pamastęs apsisukau į kitą pusę ir pradėjau skristi. Užmetęs akį atgal į tą sunkvežimį-tunelį pamačiau gatvėj automobilius - iškart pagalvojau, jog visa tai valdo mano pasąmonė (pvz. kaip juda automobiliai) ir nereikia leisti jai per daug įsigaleti, tad staigiai nusisukau.
Pasiekiau nemažą greitį pažemiui ir tada šoviau į viršų, kur tarp kitko buvo nemažai debesų. Kilau labai greitai ir vietoj to, kad stengčiausi skristi, tiesiog galvojau apie skridimą. Viskas, kas buvo ant žemės, nutolo. Pažiūrėjau į viršų ir sau demonstratyviai ‘pamaniau’, jog už debesų turėčiau pasiekti išorinius Žemės atmosferos sluoksnius, iš kur matytųsi žvaigždės, saulė ir kitos atviro kosmoso ‘detalės’. Vis dar beskrisdamas aukštyn pradėjau suktis aplink ir iš vienos debesų sankaupos susiformavo mėnulis. Taip pat netrukus ir visas kitas kosmoso vaizdas.
Dabar jau buvau Žemės orbitoj. Truputi pasiirsčiau lyg būdamas vandeny, jaučiau jog nėra gravitacijos. Na, šiaip būtų reikėję kokių nors variklių ant kupros, kad judėt, bet man buvo gerai ir irstytis rankomis, ką jau padarysi… Apžiūrėjau vaizdą - saulė neitin ryškiai švietė ir buvo labai maža, užtat Žemė buvo įspūdinga.
Bandžiau įskristi milžinišku greičiu į Žemės atmosferą ir įspūdingai užsiliepsnoti (lyg kosminė šiukšlė), tačiau kai aplėkiau gaublį kelis kartus, pagalvojau, kad žymiai įdomiau būtų tą patį padaryt Mėnulyje, o vėliau be abejo ir atsistoti ant jo paviršiaus. Bet kad Mėnulis neturi atmosferos… nešovė tokia mintis, ne. Nespėjau daugiau nieko nuveikti - prabudau.
- Kategorijos: Sąmoningi sapnai
