eta.aquarii.dreamjournal

eta.aquarii birželis 14, 2008

Nebuvau įsitikinęs ar sapnuoju, tad sukaupiau visas jėgas, kad prisiminčiau kokį nors būdą patikrinti tai. Laimei prisiminiau būdą - pažiūrėjau į savo delnus. Pirštų skaičius nebuvo normalus, tad įsitikinau, jog tai sapnas. Beje, buvau pas senelius namie.

Panorau atsibusti. Sukaupiau visą dėmesį, kad pradėčiau jausti kūną ir… pabūdau! Buvau kitoje vietoje, nei prieš tai. Pažiūrėjau į delnus - vėl sapnuoju. Darkart bandžiau pajausti ryšį su kūnu. Vėl pabudau, bet ir vėl ne realybėje.

Begalę kartų nesėkmingai pabudau. Pradėjau jausti, jog esu įkalintas sapne ir kadangi nebegaliu atsibusti, į galvą pradėjo lįsti išvada - galbūt esu miręs.

Tačiau dalykas, kuris labiausiai nedavė ramybės - nežinojimas. Jei žuvau, kaip tai įvyko? Negalėjau nieko prisiminti, negalėjau prisiminti paskutinės savo akimirkos realiam pasauly.

• Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii gegužė 26, 2008

Klaidžiojau psichiatrinėj ligoninėj. Viskas buvo sena, nevalyta… Viskas buvo gelsva. Tualetuose iš prakiurusių vamzdžių tryško vanduo. Gerai bent tai, kad nebuvo tamsu. Ir nepaisant visko tai nebuvo košmaras.

Įpusėjus sapnui atsirado mano draugas (kažkoks, matyt išgalvotas). Buvom viršutiniame, ketvirtame aukšte, kai iš lifto išlipo ne visai draugiškai nusiteikęs vyras. Jis pagriebė mano draugą ir nusitempė su savimi. Tuo pačiu momentu pradėjo purkšti mirtinai garuojantį skystį į mano pusę. Buvau įkalintas pastato gale, akligatvyje! Maniau man galas, tik staiga šovė mintis, jog dar yra langai.

Nedelsdamas išsirinkau langą kuo toliau nuo mirtinų dujų ir išlindau pro jį. Pabėgau! Išsisukau nuo mirties! Nušokau aukštu žemiau ant milžiniškos palangės. Tada dar aukštu žemiau ir taip kokius tris kartus, kol staiga šovė į galvą, jog sapnuoju. Ir kaip visad, atrodė taip akivaizdu. Pradėjau skristi lygiagrečiai žemei ir kildamas aukštyn. Nepraėjo nei sekundė, kai pradėjau jausti, kad grįžta ryšys su kūnu. Nieko nebegalėjau padaryti. Prabudau.

• Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii kovas 20, 2008

Sunkvežimio priekaba buvo it tunelis, kurio gale retkarčiais sumirkčiodavo raudona šviesa. Turėjau nuojautą, kad jei ten eisiu, prasidės košmaras ir visokie kokie siaubingi sapnų pasaulio dalykai. O tada dingtelėjo ir mintis, kad esu sapne. Pats samoningas sapnas buvo labai sąmoningas, bet ne itin ryškus.

Truputi pamastęs apsisukau į kitą pusę ir pradėjau skristi. Užmetęs akį atgal į tą sunkvežimį-tunelį pamačiau gatvėj automobilius - iškart pagalvojau, jog visa tai valdo mano pasąmonė (pvz. kaip juda automobiliai) ir nereikia leisti jai per daug įsigaleti, tad staigiai nusisukau.

Pasiekiau nemažą greitį pažemiui ir tada šoviau į viršų, kur tarp kitko buvo nemažai debesų. Kilau labai greitai ir vietoj to, kad stengčiausi skristi, tiesiog galvojau apie skridimą. Viskas, kas buvo ant žemės, nutolo. Pažiūrėjau į viršų ir sau demonstratyviai ‘pamaniau’, jog už debesų turėčiau pasiekti išorinius Žemės atmosferos sluoksnius, iš kur matytųsi žvaigždės, saulė ir kitos atviro kosmoso ‘detalės’. Vis dar beskrisdamas aukštyn pradėjau suktis aplink ir iš vienos debesų sankaupos susiformavo mėnulis. Taip pat netrukus ir visas kitas kosmoso vaizdas.

Dabar jau buvau Žemės orbitoj. Truputi pasiirsčiau lyg būdamas vandeny, jaučiau jog nėra gravitacijos. Na, šiaip būtų reikėję kokių nors variklių ant kupros, kad judėt, bet man buvo gerai ir irstytis rankomis, ką jau padarysi… Apžiūrėjau vaizdą - saulė neitin ryškiai švietė ir buvo labai maža, užtat Žemė buvo įspūdinga.

Bandžiau įskristi milžinišku greičiu į Žemės atmosferą ir įspūdingai užsiliepsnoti (lyg kosminė šiukšlė), tačiau kai aplėkiau gaublį kelis kartus, pagalvojau, kad žymiai įdomiau būtų tą patį padaryt Mėnulyje, o vėliau be abejo ir atsistoti ant jo paviršiaus. Bet kad Mėnulis neturi atmosferos… nešovė tokia mintis, ne. Nespėjau daugiau nieko nuveikti - prabudau.

• Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii kovas 15, 2008

Buvo gan tamsi diena. Daugiaaukščiai aplink, kiemai ir tipinė žemė po kojom - nutriušusi žolė ir kur ne kur suskaldytos, nežinia kelių amžių senumo šaligatvio plytelės. Standartinis vilnietiškas vaizdas, nepaisant to, kad buvau visai ne Vilniuj.

Tą pačią akimirką kai nulipau nuo motociklo ar dviračio galinės sėdynės, supratau jog sapnuoju. Atrodė taip akivaizdu, kad tai sapnas! Kaip galėjo anksčiau neateiti į galvą…

Šiek tiek paskraidęs (su motociklu ir be), užsigeidžiau patekti į kieno nors sapną. Gaila, kad dabar viską atsimenu ganėtinai neryškiai ir negalėčiau sudėlioti įvykių iš eilės. Anyway, dėjau didžiules pastangas bandydamas surasti savo “sąmoningo sapnavimo praktikos kolegą”. Kaip? Kai ką nors labai nori padaryti sąmoningam sapne, juk stengiesi mintimis. Tiesiog labai labai norėjau patekti į jo sapną. Kai nepavyko, pabandžiau tą patį su dar keletu pažįstamų žmonių. Nieko. Ir tada įsitikinau, kad ten kur miega mano kūnas - dabar rytas ir žmonės jau nebemiega, išskyrus mane (taip pat turėkim omeny 2 valandų laiko zonos skirtumą ne mano naudai).

Visgi kažkuriuo metu atsirado kažkoks žmogus. Panašus į mano pažįstamą, kurio nemačiau keletą amžių… Turbūt dabar net nebeatpažinčiau jo. Mano sapno aplinka vis dar buvo ta pati, bet gal “kolektyvinis sapnavimas” taip ir veikia? Tavo pasąmonė aplink tave kuria aplinką, tuo tarpu kitas žmogus turi savo aplinką, ne visai identišką tavajai. Nežinau. Aš pradėjau jam šaukti “čia sapnas, čia sapnas”. Jis žinojo apie mane, matė mane, bet neatsakė nei žodžiais, nei mintimis… Kažkur (ar nuo kažko) bėgo. Viskas neilgai truko ir tuomet jis išnyko, tolygiai nublankdamas…

• Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii kovas 6, 2008

Buvau kažkokiam mieste, pastatai buvo grėmėzdiški ir aukšti. Supratau, kad sapnuoju, nes mane bandė įveikti monstras, o košmarų dėka dažnai susivokiu, kad tai (reliatyviai) netikra.

Skristi buvo lengva. Nesistengiau, tiesiog panorėjau skristi ir skridau. Pamaniau, kad reikėtų pabandyti sumušti savo greičio rekordą. Man su greičiais skrendant nelabai sekasi, todėl pastaruoju metu tai gan aktualu - reikia išmokti judėti greitai. Pakilau vertikaliai virš visų pastatų. Pabaisą palikau apačioj, šovęs keletą kartų lazeriu iš rankų ir per daug nesukdamas galvos.

Žinojau, jog įsitempimas ir didelis didelis stengimasis skristi greičiau neduos jokių rezultatų. Pavyko pasiekti ganėtinai didesnį greitį nei kada nors anksčiau sąmoningame sapne, bet vistiek ne taip, kaip norėčiau (10 km/s būtų buvę neblogai). Palyginimui būtų mažas keturvietis lėktuvas - kažkas tokio. Buvau nei patenkintas, nei nepatenkintas rezultatais.

Norėjau įvykdyti ketvirtąją plano dalį (pereiti per duris). Apačioj buvo durų, bet buvo gan sunku susistabdyti ore ir nusileisti. Šiaip buvau išsiblaškęs. Kai pamačiau gan geras duris, nusileidau ir sąmoningumas dingo. Nors po to vėl buvo nežymus sąmoningumo atsiradimas, bet irgi neilgam.

Gali kilti klausimas kam gaišti laiką tokiam kvailam užsiėmimui, “greičio rekordui”. Bet reikėtų sau užduoti klausimą “o kas tai yra”. Juk tai tėra pasąmonės palaikoma iliuzija. Taip pat kaip ir visa kita sapnuose. Sapnų pasaulis yra beribis, limitas yra tik žmogaus suvokimas. Nenuostabu, jei tau pirmą kartą tapus sąmoningu sapne, nepavyksta daryti nuostabiausių dalykų, apie kokius pasakojo draugas. Juk ribotas žmogaus kūnas mus talpina nuo pat gimimo ir pasąmonė pripranta prie ribų.

• Košmarai , Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii vasaris 16, 2008

Nevisai prisimenu kas vyko prieš tai (only bits and pieces), bet sąmoningas sapnas buvo kur kas ilgesnis, nei tai, ką toliau aprašiau.

Tarkim buvo kadaise in real life toks žmogysta vardu . Taigi, kartą gyveno , mano sapne. Aš vėl per savo bukumą pamaniau, kad jis tikras, kad jis - a fellow dreamer. Jis iššoko pro daugiabučio laiptinės langą. Aš nė nesuabejojęs nusekiau paskui jį - įsibėgėjau ir atsispyriau nuo palangės. Skristi buvo visai lengva.

pareiškė, kad nori man kažką parodyti. Atskridom su juo prie konteinerio, jis ištraukė kažkokį karštą metalo gabalą. Aš priliečiau tą jo dėžę, bet nenusideginau, išties tai nieko nepajaučiau. Tuo metu priėjo kažkoks mulkis ir pradėjo prie mūsų kabinėtis. Aš žinodamas, kad tai sapnas, užsimojau ir p*sau jam į snukį su tokia neįtikėtina jėga, kad užsivertė - nukrito ant žemės, o jo kaukolė sulinko i vidų nuo smūgio (filmo Irréversible įtaka). Su tik pažvengėm iš to. Ne piktybiškai…

Nesupratau ką jis man norėjo parodyt (buvo ištraukęs žurnalą iš to metalo gabalo vidaus), bet jau skridom šalin nuo konteinerio. Aš skridau pilvu žemyn, rankas nuleides prie šonų. Paklausiau kaip jam labiau patinka skraidyti - ant nugaros atsipūtus, ar gal kaip aš dabar, o gal ’supermeno poza’? Nedelsiant išrėžė, kad kaip supermenui ir abu staigiai ištiesėm vieną ranką į priekį, tačiau tas šmikis netruko išsiveržti į priekį. Neįstengiau jo aplenkti.

Mums neaukštai beskrendant pastebėjau labai gražią merginą. Neiškart sugebėjau sustoti, nes buvau įsibėgėjęs. Grįžau prie jos. Pradėjom netašytai ‘glamžytis’, tiksliau aš pradėjau. Kiek vėliau atskrido ; kaip padorus pilietis pradėjo murment, kad taip nedera elgtis, bet įtikinau jį, kad viskas gerai - ji netikra, tik mano vaizduotės vaisius. Kad mums/man būtų ramiau, paėmiau ją į glėbį ir užskraidinau ant nedidelio pastato stogo (kažkas tokio kaip elektros pastotė).

Neilgai truko ‘malonumai’, nes šalia buvo futbolo laukas - vienas kitas kamuolys vis praskrisdavo netoli mano galvos. Buvo daug žmonių su sportinėm uniformom. Visai kaip mokykloj keletas klasių per fizinio pamoką, bet jie visi buvo panašesni i amerikiečius vaikinus. O ir kamuoliai buvo pailgi, amerikietiškam futbolui.

Bandžiau išspirti vieną tų kamuolių už pasaulio krašto, bet nepavyko, goddamnit. Ehh, turbūt geriau reikėjo įsakyti kamuoliui atsitrenkti į mano koją ir skristi toli toli. Nesvarbu. Taigi, po nesėkmingo savo futbolo sugebėjimų pademonstravimo, ėjau per mokyklos futbolo lauką (tai nebuvo tikras stadionas - nebuvo žiūrovų kėdžių aplink ir jokių vartų). Šalia buvo gan aukštas mokyklos pastatas. Link jo ir ėjau.

Prie stadiono krašto sutikau juodaodę merginą. Ji sėdejo ant žemės su keletu kitų žmonių. Paklausiau ar ji tikra. Nieko nepasakė. Aš pabandžiau patikrinti ar ji mano sapno veikėja - mintyse suformulavau įsakymą jai atsistoti ir paeiti porą žingsnių į kairę. Ištiesiau ranką ir ‘nutaikiau’ mintį tiesiogiai į ją. Šitas būdas nelabai suveikė - ji vis dar sėdėjo/gulėjo ant žemės. Tada išrėkiau tą patį įsakymą garsiai. Ji po kiek laiko atsistojo ir paėjo i kairę. Bet man atrodė, kad tai psichologinis žaidimas ir kad ji iš tikrųjų yra patyrusi sapnų keliautoja (vėl mano naivumas). Aišku mano ’sapno veikėjo testą’ akomponavo tokie žmogiski veiksmai kaip kikenimas ir klausimai ‘ką čia darai’, ir pan. Galiausiai kai ji sėdėjo, priėjau prie jos visai arti, atsitūpiau šalia ir pasakiau kaip butų nuostabu, jei ji būtų tikra. Pasakiau, kad nesuprantu kodėl ji turėtų vengti susisiekti su kitais sąmoningais sapnuotojais realiame gyvenime. Ji klausėsi nieko nesakydama, tik šiek tiek ironiškai šypsodamasi, lyg visa tai, ką šnekėčiau, būtų tiesa.

Tiek daug įspūdžių iš šito sapno, kad jų visų negaliu užrašyti. Visą sapną lydėjo sąmoningi dialogai. Kaip kad paklausiau kažko tos gražios merginos ir tuo pačiu numečiau repliką ‘ką gi pasakytų mano pasąmonė’.

O čia ištrauka nežinau iš kurios sapno vietos:
Ėjau palei standartišką lietuvišką mokyklą. Pro langus nieko nesimatė ir atrodė, jog viduj nieko nėra. Žvilgtelėjau prisiglaudęs prie stiklo, rankas sudėjęs sau prie veido iš šonų - viduj iš tikrųjų nieko nebuvo, tik tuščia patalpa, bet greitai atsirado kažkas nauja (manyk įsijungė vaizduotė) ir pro apatinį durų plyšį nušvito saulė bei šešėliai išdavė, kad ten už durų vaikšto daug žmonių. Įdomūs pasąmonės triukai.

• Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii sausis 12, 2008

Miške mane vijosi neaiškūs tipai (panašūs į forsus). O jų buvo nemažai. Keletas vijosi mane iš paskos. Dar keletas atsirado priekyje. Bandžiau jų išvengti, apibėgti… Pasukau į kitą pusę. Vijosi už tai, kad šnipinėjom vieną žmogų. Tai turbūt galima sakyt nusipelniau.

Bėgau. Bėgdamas galvojau kaip man išeiti iš viso šito košmaro, mąsčiau kas būtų, jei tiesiog išsijungčiau, dingčiau, išnykčiau (atsibusčiau?). Ar kitą kartą viskas tęstųsi nuo tos pačios vietos, ar visas šitas košmaras jau būtų praėjęs? Staiga suvokiau, kad tai mano sapnas ir kad turiu galią juos visus sutrypti su žeme… Bet netrukau nei vienos sekundės, kai pažadino.

• Košmarai , Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii sausis 10, 2008

Buvo labai trumpa, bet sąmoninga sapno dalis. Vėl buvau akropolio maximoj (man jau tikrai gėda). Stovėjau priešais Edgarą ir nežinojau ką daryt. Svarsčiau ką čia nuveikus - gal pereiti per veidrodį, hmmm, nee… Daugiau niekas neatėjo į galvą.

Shared dream - tai yra koletyvinis sapnas. Tavo bendrakeleivis draugas-sapnuotojas tikras. Tu miegi, tavo draugas miega. Abu atsiduriat viename sapne. Paistalai? Nežinau, ateis laikas ir pamatysim…

Aš apsigavau ir pamaniau, jog čia vienas iš tokių sapnų (dabar esu tikras, kad ne). Perdaviau Edgarui kažkokį raktažodį… Jei tai būtų tikras shared dream, raktažodis patvirtintų, kad visa tai buvo tikra - materialiam, realiam pasauly paprašytum to žmogaus, kad pasakytų tau raktažodį, kokį jam perdavei sapne ir voula!

Na, šiaip ar taip sąmoningumas bemaž dingo, tačiau tada patyriau nuostabiąją sapno dalį. Atsidūriau lauke. Pradėjau levituoti ore, kilti į viršų. Dangus buvo niūrus, tačiau vis ryškėjo sulyg mano kilimu į viršų. Skridau į šviesą, vis aukštyn ir aukštyn… Tas jausmas, kai tave traukia į vienintelį Šviesos Šaltinį. Deja, pasiekiau kažkokį barjerą ir euforija baigėsi. Tai buvo nematomos lubos, nebegalėjau pakilti aukščiau, deja.

• Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii sausis 9, 2008

Stovėjau vidury nepažįstamo kambario. Jau žinojau, kad sapnuoju, bet vistiek sugalvojau pažiūtėti į delnus. Dešinės rankos pirštai daugėjo man juos beskaičiuojant. Kai priėjau aštuonetą, nusibodo skaičiuoti. Tada pabandžiau suktis aplinkui, kad padidinti sąmoningumą. Logiškai mąstant atrodo, jog sukantis aplink turėtų susisukt galva ir sąmoningumas sapne išvis sumažėt, bet šis metodas padeda!

Prisiminiau savo LD planelį. Ketvirtoji plano dalis byloja apie mano sapno personažo interviu (trečią punktą apie dangų pamiršau). Turėčiau “sukurti” juodą kambarį su dviem baltais foteliais ir kokį nors personažą su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Galėčiau užduoti tokius klausimus kaip - “ar tu žinai, jog esi mano sapne” arba “ar tu esi mano pasąmonė”.

Nuėjau prie balkono durų. Ištariau, jog perėjus duris, ten bus Evaldas (visgi šiek tiek primiršęs tikrąjį plano siekį troškau sukelti kolektyvinį sapną). Tuo pačiu sakydamas bandžiau įsivaizduoti juodą kambarį su dviem baltais foteliais. Atidariau, perėjau pro duris ir apsidairiau, tačiau nieko. Tiesiog išėjau į balkoną (buvau aukštai daugiabutyje). Bandžiau dar kartą; pamaniau, jog nederėtų šūkauti garsiai - kas nors gali girdėti mane ir pamanys, kad pakvaišau, bet staiga prisiminiau, jog tai mano sapnas, ir šįsyk iššsaukiau ‘Evaldas’ garsiai kiek galėdamas. Keletą kartų. Šaukiant atsirado absoliuti fono tyla ir neaiškus spengimas ausyse, dingo visi pašaliniai garsiai (kurių tarp kitko buvo, bet anksčiau nepastebėjau). Atidariau duris, bet vėlgi nieko - tokia pati aplinka, kokia ten buvo ir ankčiau. Pabandžiau taip pat dar kartą, bet vėlgi jokių rezultatų.

Nebežinojau daugiau jokių savo tikslų, tad nesugalvodamas ką veikti išskridau pro tą patį balkoną ir netrukus sapno tekmę perėmė pasąmonė.

• Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)

eta.aquarii gruodis 29, 2007

Skraidžiau Vilniaus akropoly, nors ir gėda prisipažinti. Po netrumpo pasiskraidymo atėjo neigiami veikėjai, bet man jie per daug problemų nekėlė. Žmonės, nežmonės, nemačiau jų išvaizdos, nežinau. Jie kažko norėjo iš manęs, bet aš tik linksminausi ir erzinau juos. Skridau, o vienas iš jų bėgo apačioje sekdamas mane. Žinojau - jei nusileisčiau ant žemės, įkliūčiau į tikrą pavojų.

Su iš kažkur atsiradusiu sapno draugu (manau tai buvo Toro) neatsakingai skraidėm po akropolio patalpas (lubos buvo labai aukštai). Jis be jokių pastangų (bent taip atrodė) mintimis transformavo vieną daiktą, lyg man rodydamas kaip lengva tai yra. Errm, daiktą, kurio neprisimenu, pakeitė į kitą daiktą, kurio irgi neprisimenu.

Manau mano sapno draugui įgrįso kiti veikėjai, tie piktybiniai personažai. Tą akimirką aš jų nebemačiau, bet dabar mes stovėjom (o gal sklendėm ore) prie išėjimo durų. Baiminausi, kad perėjęs pro duris į visai kitą aplinką prarasiu sąmoningumą, bet numojau ranka ir išėjau.

Perėjimas nebuvo momentalus. Kaip ir visada sapnuose, matymo laukas ne joks high-definition ir kažkaip labai miglotai žiūrėjau apačion. Viskas aplink mane transformavosi ir atsidūriau lauke. Visur buvo purvinas smėlis ir apsiniaukęs dangus. Absoliučiai nieko daugiau. Ar gali įsivaizduoti dykynę? Nežinau ar mano sapno draugas irgi išėjo su manimi. Šiaip ar taip mano sąmoningumas tik padidėjo išėjus į lauką. Pagalvojau, kad mano kūnas kažkur guli, miega, o aš dabar esu sapne (nors per daug apie tai negalvojau, kad neatsibusčiau). Trumpam dirstelėjau į savo delnus - buvo daugiau pirštų nei reikia, bet tai man nerūpėjo. Jaučiausi labai labai neatsakingai, LD planas man buvo nė motais. Sunku apibūdinti, bet absoliučiai viskas buvo po#%ui! Netgi nelabai bijojau, jog prarasiu sąmoningumą.

Kadangi jau perėjau/perėjom pro duris į visai kitą aplinką, dabar buvau nusiteikęs tokiems sapnų žaidimams ir jau turėjau pasiruošęs veidrodį netoli savęs. Rodžiau sapno draugui, kad pereisiu per veidrodį ir kviečiau jį daryti tą patį. Nežinau kur jis buvo, nemačiau jo. Užtat žinojau, jog mano idėja jam nepasirodė labai gera. Arba bent jau jis nesiruošė daryti to paties. Šiek tiek nusiminęs nusprendžiau nežengti į veidrodį.

Klausimai:
Kas toks buvo sapno draugas? Kodėl jo nemačiau? Kodėl jis man pademonstravo kaip transformuoti objektus? Kodėl jis nenorėjo, kad eičiau į veidrodį? Ar tai tik pasąmonė? Shared dreaming (kitaip tariant - kolektyvinis sapnavimas) mane domina jau ilgą laiką… Keista.

• Sapnai , Sąmoningi sapnai
• Komentarai (0)