Apsiniaukus diena prie jūros, ten kur buvo siaubingai aukšti tiltai. Trys mediniai tiltai išsidriekę į jūrą, ir dar labiau į aukštį. Gal sulyg devynaukščiais namais… Du tiltai dešinėje buvo tiesūs, o trečiasis (kairysis, pakrantės atžvilgiu) - užlenktas. Kaip Palangoj. Kažkur toli apačioj mačiau ir pilką pilką pakrantės smėlį. Žmonių niekur nebuvo, apart keleto mano draugų.
Nors draugai prieštaravo, tačiau šokau nuo pirmo tilto. Visi manė, jog šoksiu apačion, bet ne… Peršokau ant antro tilto. Tada ant trečio. Nuėjau į galą ir tik tada šokau žemyn į vandenį. Kritimo jausmo nebuvo. Tiesiog nukritau į vandenį ir panirau link paties dugno. Buvau ranka užsikimšęs nosį, bet kai pradėjau trūkt deguonies, įtraukiau oro ir nusistebėjau kaip per nosį nepribėgo vandens. Pamaniau - matyt absorbuoju deguonį iš vandens taip, kaip tai daro žuvys.
Tapiau. Piešiau jūrą ir kraują, išsiliejusį į vandenį nuo smėlėto paplūdimio. Priėjo veikėjas, kurio tiesiogiai nemačiau ir demonstruodamas man nupiešė pusiau permatomą rutulį virš jūros, kuris pradėjo lėtai judėti ore, o nuo jo lašėjo vanduo, lyg kątik būtų išniręs iš vandens. Paklausiau kaip jis tai padarė, kaip jis padarė, jog vaizdas paveiksle įgijo judėjimą - atsakė, jog reikia tik norėti.
Paklausiau:
- O kas bus?
- Pabandyk ir sužinosi, - atsakė.
Būdamas naivus ir pabandžiau - pradėjau skristi tiesiai į jį ir kai visiškai priartėjau - bum! Tačiau vietoj to, kad atsitrenkčiau, atsibudau net pašokdamas (tiesa neprisimenu ar realiai, ar tik kitam sapne).
Nebuvau įsitikinęs ar sapnuoju, tad sukaupiau visas jėgas, kad prisiminčiau kokį nors būdą patikrinti tai. Laimei prisiminiau būdą - pažiūrėjau į savo delnus. Pirštų skaičius nebuvo normalus, tad įsitikinau, jog tai sapnas. Beje, buvau pas senelius namie.
Panorau atsibusti. Sukaupiau visą dėmesį, kad pradėčiau jausti kūną ir… pabudau! Buvau kitoje vietoje, nei prieš tai. Pažiūrėjau į delnus - vėl sapnuoju. Darkart bandžiau pajausti ryšį su kūnu. Vėl pabudau, bet ir vėl ne realybėje.
Begalę kartų nesėkmingai pabudau. Pradėjau jausti, jog esu įkalintas sapne ir kadangi nebegaliu realiai atsibusti, į galvą pradėjo lįsti išvada - galbūt esu miręs.
Tačiau dalykas, kuris labiausiai nedavė ramybės - nežinojimas. Jei žuvau, kaip tai įvyko? Negalėjau nieko prisiminti, negalėjau prisiminti paskutinės savo akimirkos realiam pasauly.
Draugas telefonu pranešė, jog debesys nepaprastai ir kažkaip įtartinai tamsūs. Pažiūrėjau į vieną pusę - horizonte švietė saulė, kur ne kur debesėlis temdantis pievų lopinėlius. Vėliau užlipau ant namo ir išvydau horizontą kitoje pusėje…
Išvydau tamsą. Turėjau jausmą, jog tamsos debesys lėtai ir nenumaldomai atslinks.
Klaidžiojau psichiatrinėj ligoninėj. Viskas buvo sena, nevalyta… Viskas buvo gelsva. Tualetuose iš prakiurusių vamzdžių tryško vanduo. Gerai bent tai, kad nebuvo tamsu. Ir nepaisant visko, tai nebuvo košmaras.
Įpusėjus sapnui atsirado mano draugas (kažkoks, matyt išgalvotas). Buvom viršutiniame, ketvirtame aukšte, kai iš lifto išlipo ne visai draugiškai nusiteikęs vyras. Jis pagriebė mano draugą ir nusitempė su savimi. Tuo pačiu momentu pradėjo purkšti mirtinai garuojantį skystį į mano pusę. Buvau įkalintas pastato gale, akligatvyje! Maniau man galas, tik staiga šovė mintis, jog dar yra langai.
Nedelsdamas išsirinkau langą kuo toliau nuo mirtinų dujų ir išlindau pro jį. Pabėgau! Išsisukau nuo mirties! Nušokau aukštu žemiau ant milžiniškos palangės. Tada dar aukštu žemiau ir taip kokius tris kartus, kol staiga šovė į galvą, jog sapnuoju. Ir kaip visad, atrodė taip akivaizdu. Pradėjau skristi lygiagrečiai žemei ir kildamas aukštyn. Nepraėjo nei sekundė, kai pradėjau jausti, kad grįžta ryšys su kūnu. Nieko nebegalėjau padaryti. Prabudau.
Tamsus, gūdus, pilkas miškas… Vienoje pusėje, kur baigėsi miškas, buvo tvora, be pabaigos besitęsianti į aukštį. O už jos, ten kažkur, driekėsi šviesos ir ramybos klodai. Tačiau niekam, kas buvo šiame miške, nebuvo lemta ten patekti.
Žmonės bėgiojo, panikavo - kažkas jiems kėlė grėsmę. Kaip ir man. Buvau belipąs viršun tvora (neesmė, kad perlipti neįmanoma), kai pamačiau vyrą su medžiokliniu šautuvu. Man jau buvo įgrįsę bėgti ir slėptis nuo kažko… Liepiau jam į mane šauti. Iššovė tiesiai į mane. Nepajutau nieko. Atėmiau šautuvą, nutaikiau vamzdį sau į galvą ir iššoviau… Ničnieko. Suvokęs esąs nemirtingas, nusprendžiau nugalėti tą siaubą keliantį padarą (su kuriuo dar nebuvau susidūręs).
Tai buvo milžiniškas žmogaus skeletas, sulyg trijų aukštų namu. Laimei aš mokėjau skraidyti. Užteko jį parversti ir jis buvo nugalėtas. Kovos net nebūta.
Atsiradau Frankfurto oro uoste, kuris šiaip atrodė kaip trijų aukštų prekybos centras su kavinėm ir restoranais (trečiam aukšte buvo Pomodoro picerija, į kurią po to nuėjau).
Nežinojau ką daryti, neturėjau tikslaus plano kur toliau keliauti. Gal buvau pavėlavęs į savo skrydį, nežinau.
Tiesiog norėjau dingti, išnykti. Nusprendžiau nieko nedaryti, o tik pasilikti Frankfurte. “Po kelių dienų galbūt užeis noras grįžti namo, tokiu atveju ir grįšiu.” - pamaniau. “Niekas nežinos kur aš, nežinos kas man nutiko, nežinos ar aš išvis dar gyvas - nuostabu…”
Gulėjau ant nugaros ir pajutau, jog kažkas pasilenkęs prie pat mano veido. Galbūt jis apžiūrinėja mane iš arti… Begalo bijojau, bijojau net atsimerkti, nes pamatyčiau koks tai siaubingas, nežemiškas padaras. Buvau sukaustytas siaubo! Supratau, kad negaliu pajudinti ir savo kūno ataugų (kaip kad rankos, pavyzdžiui). Kažkas šnopuoja į tavo veidą kol guli bejėgis… Ar gali būti baisiau?!!
Staiga į galvą šovė mintis, kad tai kaimynų katinas laipioja aplink mano galvą! Be abejo, kaip kitaip… Tikriausiai kaip nors įsmuko į namus… Nusiraminau. Net jaučiau jo kailį, besiliečiantį prie veido ir šnarantį aplink į pagalves.
Kai tik dingo baimė, iškart grįžo kūno valdymas. Žinoma kambary buvau visiškai vienas. Tuo metu sau prisiekinėjau, kad miego paralyžius visiškai nemielas dalykas ir kad daugiau niekada nenoriu to patirti. Heh, visgi dabar vėl manau, ka tai buvo įdomus, sort of, nuotykis.
Buvau prie Bernardinų bažnyčios, kai skambinau į VK darbovietę. Mat man žūtbūt reikėjo su juo susisiekti. Kiek sutrikau, kai atsiliepė mano tetos balsas, bet nieko nesakydamas tęsiau pokalbį įprastai. Teiravausi ar ten nėra VK - apibūdinau jo išvaizdą, amžių… Tačiau ji man pasakė, jog tokio žmogaus ten išvis nėra mačiusi - jis ten tikrai nedirba.
- Jis man melavo? - susimąsčiau pats sau.
Galiausiai paklausiau:
- Ir išvis, kas čia per įstaiga, gal galit pasakyt?
- Armija.
