eta.aquarii kovas 16, 2008
Pilies gatvės apačioj, ten netoli Katedros, pažįstama mergina kalbėjo telefonu. Sakė kažką apie mane, sakė kažkokius dalykus kurie mane privertė iš jos reikalauti atsakymo ir paaiškinimo. Kai geruoju nepavyko, bandžiau paimti iš jos telefoną. Ji piktai šypsodamasi pradėjo šaukti ir du pašaliniai vyrukai prisistatė, neva norį ją “apginti”. Paaiškinau, kad ji man neleidžia pažiūrėt su kuo kalbėjo telefonu.
- Tai ko iškart nesakei? - draugiškai tarė vienas, lyg jausdamas pareigą padėti kitam vyrui (man).
Atėmiau iš jos telefoną ir pažiūrėjau skambučių sąrašą. Paskutinis įrašas buvo neaiškus numeris be vardo. Pamaniau “gal skambinta iš taksofono”. Pabandžiau paskambinti atgal tuo numeriu.
Tada sekė šiurpus pokalbis. Tas balsas žinojo daug ką, viską, viską apie mane. Turbūt dalelė mistikos iš David Lynch filmų Mulholland Drive bei Lost Highway. Nebenorėjau kalbėti. Balsas buvo lūžinėjantis, visą laiką kintantis, bauginantis… Galiausiai aš nutraukiau pokalbį, nes buvo labai nemalonu. Nieko nesužinojau.
Vėliau ta mergina tapo Kindje ir nors galėjau apsisukti ir sau nueiti kita linkme, nuėjau kartu su jais (ji ir dar kažkokie tipai, jos draugai). Jie ėjo į naktinį klubą Pilies gatvės viršuj. Žinojau, kad čia nerasiu nieko gero, bet vistiek nusekiau paskui juos…
Nulipau žemyn laiptais į nightclub’ą ir prie manęs netrukus prisistatė forsiškai atrodantis tipelis:
- Čia jis, - rodydamas į mane pasakė toliau sėdinčiam vyrui.
Priėjau prie to vyro. Jis buvo vienas iš tokių kai negali nuspėti kas jis toks, neturi supratimo kuo jis užsiima, nežinai ar turėtum jo bijoti, ar jis taps geru tavo draugu. Šalia jo prie to pačio apvalaus staliuko sėdėjo jo “vyrukai”, apsauginiai.
- Man tave iškart nužudyt? - išrėžė.
Kiti žmonės, sėdintys prie savo staliukų, sukluso. Atrodė, lyg visi išgirdo pastarąją frazę ir dabar stebėjo situaciją.
Man buvo liepta klauptis ant keturių (rankų ir kelių). Atsiklaupiau. Tada užmečiau akį į scenarijų ir pamačiau tokias ištraukėles: “pastato koją ant mano veido 6″, “pastato koją ant mano veido 7″ ir t.t.
- Įklimpau kaip reikiant, - pamaniau vis dar negalėdamas patikėti kas vyksta. Iš tiesų buvau taip apstulbęs, kad turėjau jausmą, jog visa tai netikra. - Tai negali būti tikra! - pamaniau. - Absurdiška, aš niekad nepatekčiau į tokią situaciją.
Košmariška baimė sumaišyta su nuostaba sužadino mano sąmonę. Tai lyg automatinis prevencinis mechanizmas - kai siaubas sapne tampa per didelis, kad jį pakelčiau, įsijungia sąmonė! Dalimi savęs supratau, jog tai netikra. Nesuvokiau, jog sapnuoju, bet turėjau nuovoką, kad bet kada galiu dingti iš šito košmaro. Tai begalo nuramino ir košmaro jausmas sort of išnyko.
Tuomet atsirado į faraonę panaši moteris ir tiesiog sunaikino juos, vieną po kito, tačiau gelbėjo ne mane, tai buvo jos asmeniniai reikalai ir “skolos”. Išreiškiau jai pagarbą atsiprašydamas ir ji pasakė, jog viskas nebebus taip, kaip buvo. Išties - nebebuvo laiptų, nebebuvo prašmatnių nightclub’o durų. Išlindau pro siaurą šachtos plyšį viršuje padedamas vieno jos vergo.
Nors vis dar buvau ten, kur turėtų būti Pilies gatvė, bet civilizacijos lauke nebebuvo nė kvapo, žmonės buvo laukiniai, pastatų nebebuvo… Visur tik kalvos, padengtos pageltusia žole. Mane apėmė toks apmaudas, toks liūdesys… Nepaisant to, jog žmonės vaikščiojo šen bei ten, bet vėl buvau vienut vienutėlis nežinia kokiu laiku, ar akmens amžiuje, ar tolimoje ateityje, o jie buvo laukiniai, niekada negirdėję apie civilizaciją. Buvau vienintelis, žinantis apie savo laiką, kuriame anksčiau buvau, apie didingą žmonių civilizaciją, apie pasiekimus. Buvau visiškai sugniuždytas, nežinojau ko griebtis, ką daryti…
Tamsus, gūdus, pilkas miškas… Vienoje pusėje, kur baigėsi miškas, buvo tvora, be pabaigos besitęsianti į aukštį. O už jos, ten kažkur, driekėsi šviesos ir ramybos klodai. Tačiau niekam, kas buvo šiame miške, nebuvo lemta ten patekti.
