Kategorija Sapnai

Ten, kur ir priklauso

Sapnai lapkričio 19, 2008

Man pažįstamame kieme, Šiauliuose, sėdėjo mergina. Daugiau nieko nebuvo, tik ji. Dangus pilkas. Aplinka pilka. Viskas pilka, visur nyku. Nebuvimas, tuštuma. Daiktai, objektai ten stovėjo, tačiau jie neturėjo jokios emocijos. Nieko daugiau, tik viską persmelkiantis liūdesys…

Ji buvo visa juoda, juodais plaukais, juodais drabužiais. Visa jos išvaizda bylojo apie tamsą, kurioje ji skendo. Priėjau prie jos, sėdinčios kiemo viduryje ir prisėdau šalia. Prisiglaudžiau, paguodžiau. Tariau, jog viskas bus gerai. Ir ji dingo. Atsiradau ant kito suolelio ir likau sėdėti vienas.

Priimti tai, kas skirta

Sapnai lapkričio 19, 2008

Už stiklinės sienos regėjau piktadarius, kurių iš viso buvo apie dešimt. Užrakinau duris ir buvau pasiruošęs stovėti už jų bei laukti baimėje, tačiau ėmiau ir persigalvojau - kas bus, tas. Kartu buvo ir Toro, tik jis liko kiek atokiau. Man išėjus iš stiklinės patalpos, ant manęs šoko gal penkiese.

Kai viskas baigėsi, pažiūrėjau į save - ant veido matėsi keletas nežymių mėlynių. Klausiau Toro kodėl jis nepadėjo, kodėl jis nieko nedarė. Leido man suprasti, jog taip turėjo būti.

Kas išjungė audio?

Sapnai spalio 31, 2008

Jaučiausi begalo keistai, kažkas buvo ne taip, tad nutariau pasikalbėti su kaimynais ir išsiaiškinti. Išėjau pro namų duris į lauką ir pasibeldžiau kaimynams į duris. Atrodė jie negirdėjo ir nereagavo, kol įkyriai nepažiūrėjau pro langą. Pastebėjau, jog nėra nė menkiausio garso! Atidarius duris ji irgi pritarė, jog viskas kažkaip neįprasta, nėra garsų. Iš tiesų tvyrojo absoliuti tyla, apart mūsų pokalbio. Pradėjau įtarinėti, jog prie viso šito prikišus nagus vyriausybė, atlikinėja eksperimentus… Galbūt ten kažkur danguje už debesų levituoja įrenginys, šitaip žaidžiantis su žmonėmis.

Nepavykęs eksperimentas

Sapnai spalio 31, 2008

Virš gatvės ore kybojo didžiulis technologinis stebuklas - gal trys ar keturi juodi pailgi rėmai, išsidriekę i aukštį taip, lyg būtų išdėlioti aplink nematomą cilindrą. Viduryje jie neleido pabėgti nepastoviai švytinčiai medžiagai - galbūt plazma, o galbūt kažkas egzotiškesnio. Įrenginys staiga buvo ijungtas. Tarp trijų rėmų pasirodė juodos dėmės - tai buvo dirbtinai sukurtos juodosios bedugnės. Neilgai trukus situacija pakrypo nenumatyta linkme, juodosios bedugnės tapo nebesuvaldomos ir pradėjo traukti visą medžiagą į save. Gatvės žibintai, asfaltas, viskas…

Kelio iš čia nėra

Košmarai, Sapnai spalio 20, 2008

Atsiyriau su plaustu nuo kranto, nors jaučiau, kad ir per ežerą nepavyks ištrūkti. Buvau įkalinta šiame miške, kuriame viešpatavo nesveiki padarai, žmonės su iškreiptais protais, kanibalų šeima. Tolau nuo kranto, plaukiau kažkur į kitą pusę, į tolį, kad tik pabėgti iš šitos vietos. Priartėjau prie kito kranto ir supratau… Supratau, kad tai tas pats krantas, iš kurio kątik išvykau.

Paskutinės trys sekundės

Sapnai spalio 14, 2008

Žinojau, kad tie apnuoginti elektros laidai pavojingi, tačiau nepaisant mano nenoro jie patys įsibruko man į rankas. Pradėjo nežmoniškai kratyti ir negalėjau jų paleisti. Negalėjau paleisti, surakino raumenis! Neskaudėjo, tačiau žinojau, kad tuoj mirsiu. Tos kelios sekundės laukimo. Ir ničnieko negalėjau padaryti. Nors tiesą sakant nepanikavau. Nebijojau mirties. Tik buvo kažkaip apmaudu. Galbūt apmaudu todėl, kad jos nesitikėjau ir negavau laiko prideramai atsisveikinti…

Galiausiai su begaline našta pajudėjau į šalį kojomis ir abu laidai ištrūko iš suakmenėjusių rankų - neišėjau.

Vandens kanalas

Sąmoningi sapnai spalio 11, 2008

Buvom miesto centre šalia M&S, prie kanalo. Kalbėjau su… tarkim Lavazza.
- Kas yra, kodėl tu nepasiekiama?
- Aš ne nepasiekiama. Jeigu būčiau nepasiekiama, manęs nebūtų galėjęs surasti jis.
Klausinėdamas girdėjau savo balsą ir pagalvojau sau ar girdi ir ji.
Ramus ir malonus mūsų pokalbis privedė mane prie supratimo, jog jai pavyko apsiginti ir atgauti ramybę.

Dar vienas veltui iššvaistytas sapnas

Sąmoningi sapnai rugsėjo 29, 2008

Dangus buvo pilkšvas, be jokių dėmesį atkreipiančių ypatybių. Skrisdamas užsirašinėjau kiekvieną menkiausią sapno detalę į užrašų knygą, tik nepagalvojau, kad tų savo užrašų negalėsiu pasiimti atsibudęs.

Trumpam buvau pagalvojęs, jog visai įdomu būtų iš kišenės išsitraukti veidrodį (o kaip kitaip sukurti daiktus iš nieko?) ir pažiūrėti kas bus perėjus jį, bet pamaniau dar trumpam pratesiąs savo užrašus, o šį sapnų triuką įvykdysiu vėliau. Viskas (sapne) atrodė itin stabilu, atrodė neįmanoma, kad galėčiau prarasti sąmoningumą, tad niekur neskubėjau.

Aprašiau keletą apačioj esančių automobilių. Žvilgterėjau į delnus, tačiau šįkart neskaičiavau pirštų. Jie buvo kažkokie apiplyšę, oda nudriskus. Labai ryškūs. Ne spalvomis, bet savo detalumu, tikroviškumu.

Et, ‘Mis Apatija 2009′ su savo užrašais mat. Turiu prisipažinti, kad neturėjau didelio entuziazmo ką nors daryti, antraip tą pačią akimirką, kai supratau supnuojąs, būčiu ėmęsis darbo.

Balsas

Sapnai, Sąmoningi sapnai rugsėjo 19, 2008

Bėgom asfaltuotu takeliu pro tankiai medžiais apaugusį parką link Antakalnio troleibusų žiedo. Kadangi niekur nebuvo nei vieno šviestuvo, parkas buvo panašesnis į gūdžią girią. Nuo takelio nusukom pro proskyną krūmuose į daugiaaukščių kiemą ir tryse, jau kiekvienas ant savo motociklo, staiga sustojom, paliepus vienam draugui.

Stovėjom viršuj nesveikai stataus išvažiavo į pagrindinę gatvę, gal 70° statumo. O netrukus ta pagrindine gatve mums prieš akis pralėkė kitas tipas, piktas, masyvaus kūno sudėjimo, laimei mūsų nepastebėjęs. Tas draugas, liepęs sustoti ir laukti, nieko nesakė, bet žinojau, jog jis jaučia. Jaučia pavojų ir nelaimę. Todėl jo dėka ir prasilenkėm su blogiu.

***

Jau važiavom autobusu link Dvarčionių, bet išlipau, nes prisiminiau, kad namai man ne į tą pusę. Tas pats draugas pasakė:
- Tave dar seka. Gal tu antgamtiškas…
Pamaniau galbūt aš išties kažkoks toks…

Kokią sekundę judėjau atgal link viešo transporto žiedo, bet supratęs, kad sapnuoju iškart šokau nuo žemės ir pradėjau kilti. Be dvejonių maniau kilsiąs iki pat ten, kur prasideda atviras kosmosas… Bet nepaisant viso to ryžto, klydau. Atsimušiau į ‘nematomas lubas’. Apačioje miestas jau skendėjo paryčių prieblandoje.

Balsas pradėjo man aiškinti kaip apeiti tą aukščio limitą. Keistenybė tai, jog balsas kalbėjo ne žodžiais, bet tiesiogiai mintimis. Bet nepaisant to, kad nebuvo žodžių, aš vistiek girdėjau balsą. Man buvo liepta susirasti šviesų lubų (dangaus) lopinėlį ir jame iš popieriaus pasidaryti formą. Tada tą formą turėčiau sugebėt lengvai transformuot į dureles, pro kurias ir galėsiu išeiti į atvirą kosmosą.

Taigi, susilipdžiau virš savęs ant to dangaus formą iš popieriaus ir jau būčiau iš jos mintimis sukūręs išėjimą į kosmosą, bet tuo momentu prabudau.

Minia žmonių ir telepatija = kvaili judesiai (nuobodu)

Sapnai rugsėjo 14, 2008

Žmonės stovėjo, dairėsi, kartais pajudėdavo nei iš šio, nei iš to. Atrodė gan keistai. Bet aš žinojau kas vyksta - jis kalbėjo su tais žmonėmis telepatiškai, tuo pačiu metu individualiai su kiekvienu iš jų. Kaip ir su manimi. Jis žinojo daugiau už mane, buvo lyg ir mokytojas, tačiau tikrai ne toks pats kaip anksčiau. Ar tai buvo tiesiog paprastas sapno personažas, ar ne, tačiau pasidaviau jo įtakai bei priėmiau jį kaip pranašesnį už save, todėl ir vadinu jį mokytoju.
- Netark nei žodžio, - man pasakė iš pradžių, tiek ir tepamenu iš telepatinio dialogo su (vėl) tiesiogiai nematomu sapno personažu.
Kalbėjom mintimis, tačiau ne abstrakčiai. Angliški žodžiai liejosi nepriekaištingai.

***

Įtariu, jog antroj šio sapno pusėj pradėjau jausti ryšį su kūnu, tad kad ir kokia itin intelektuali mano pasąmonės kertelė buvo tas veikėjas, ji dabar vėl nugrimzdo į gilumą (kur pasąmonei ir priklauso) ir tapo nepasiekiama.

Po kažkokių kvailų klajonių ir iliustracijos rašiniui paieškos grįžau pas jį. Atidaviau savo rašinį apie LD ir iškart sulaukiau tokio atsakymo:
- Nieko tu neišmanai (apie LD). Jeigu išmanytum, naudotum kablelius, skyrybą…

Toliau »