Žmogus vidutiniškai miegui per parą skiria 7 valandas (statistiniai skaičiukai). Tai 29,1 procentai paros - beveik trečdalis žmogaus gyvenimo!
Kodėl taip maža žmonių, besidominčių sapnavimu? Kai valgai, renkiesi ką valgyti, domiesi iš ko sudarytas tavo maistas; kai stoji į universitetą - kruopščiai ir apmąstytai pasirenki specialybę, nes tai bus tavo gyvenimo dalis; kai ieškai naujo automobilio, svarstai kokį išsirinkti, nes tai bus transporto priemonė, kurioje praleisi nemažai laiko. Tad kodėl taip mažai dėmesio skiriama sapnams? Juk tai dar didesnė gyvenimo dalis, nei kiti menkniekiai (trečdalis gyvenimo, I tell you, trečdalis!). Žmonės, atrodo, išvis pamiršo apie tokį reiškinį kaip sapnai, o dar geriau - kiti mano, jog išvis nesapnuoja. Niekas apie tai nekalba, nes mat tai būtų kvaila…
Jei šitoje vakarų visuomenėje vaikai nuo mažens būtų supažindinami su sapnų pasauliu (tėvų iniciatyva, viešojo švietimo sistemų dėka), galiu lažintis sąmoningas sapnavimas būtų matomas kaip natūralus, įgimtas žmogaus gebėjimas, taip pat kaip kalbėjimas ar vaikščiojimas. Bet ką aš čia… ‘kas būtų, jeigu būtų’. Paistalai.
Tai kodėl gi žmonės nesidomi sapnais?
They say dreaming is dead - no one does it anymore…
Kai staiga susivoki, jog sapnuoji, reikia turėti tikslą. Reikia turėti tikslą, kad galėtum išlaikyti sąmoningumą. Jei tiesiog ir toliau stovėsi nesugalvodamas “ak ką man čia dabar nuveikus, kad jau esu sapne”, tai viskas greitai nublanks ir situaciją į savo rankas perims pasąmonė. Na, pasąmonė arba tiesiog nubusi… Nors iš neturėjimo ką veikti sapne aš dar niekada nenubudau, bet berods kai kuriems žmonėms įmanoma ir tokia reakcija.
Taigi, ką veikti sąmoningame sapne? Pabandysiu sudaryti šiokį tokį “linksmybių” sąrašiuką. Glaustai.
Manipuliuok laiku - sulėtink, sustabdyk, atsuk atgal.
Pakeisk savo kūno formą (”shapeshifting”). Godzilla, kokio nors kito žmogaus kūnas, katė, begemotas, žoliapjovė, kas tik šauna į galvą…
360° matymas aplink save.
Pereik per veidrodį - rezultatai nenuspėjami.
Pažiūrėk į savo delnus. Man asmeniškai dažniausiai pradeda augti papildomi pirštai.
Atsidurk šalia juodosios bedugnės ir leiskis įsiurbiamas.
Pasikalbėk su savo sapno personažais. Galima būtų paklausti “kaip jautiesi, kai žinai, jog esi mano vaizduotės vaisius?” ar panašius asmeninius klausimus.
Paprašyk sapno personažo suskelti juokingiausią kada nors girdėtą anekdotą.
Paprašyk, kad sapno personažas tau įteiktų dovaną-staigmeną.
Sumažėk arba padidėk iki tokio dydžio, kad po tavo pėdom nebeliks Žemės miestų.
Sukelk ir kontroliuok gamtos stichijas.
Susikurk savo pastovų rojaus kampelį, kurio dievas būtum tu ir kaskart atsidūręs sąmoningam sapne galėtum grįžti į jį.
Tapk dievu - būk visur ir visame kame. Turėtum jausti visus objektus, visus sapno personažus, žinoti ką jie daro ir darys.
Sukurk keletą savo klonų.
Įgyk gebėjimą valdyti objektus per atstumą (telekinezę).
Trauk įvariausius daiktus iš kišenės tol, kol ištrauksi ką nors naudinga.
Ir galiausiai - kam gi nepatinka seksas sapnuose?
Apsiribosiu dvidešimčia. Kada nors vėliau panagrinėsiu kokiu būdu įgyvendinti tam tikras užduotis iš paminėtųjų.
Supratau, kad mano pasąmonė turi labai kietą kiautą dabarčiai. Užsikonservavus ten kažkur su senais prisiminimais ir nepriima naujos informacijos. Tai kaip man įsiminti apie sąmoningą sapnavimą, kad sapne prisiminčiau padaryti realybės patikrinimą (ir suprasčiau, jog tai sapnas)? Sapnai priklauso nuo pasąmonės. Jei kasdien bandysiu pereiti kiaurai sieną ar pašokti ir skristi, kas iš to? Sapnuose vistiek klaidžioju ten, kur buvau prieš keletą metų nuo dabar.
Ar kada nors žvelgei į kitą žmogų kaip į butybę, o ne kaip į paprastą žmogų? Ne? Well I have.
Reikia būti stebėtoju. Pamiršti, kad pats esi žmogus, pamiršti, kad per gyvenimą matei milijonus žmonių. Pabandyk žvelgti tokiu kampu, lyg matytum homo sapiens sapiens pirmą kartą. Vargu ar įmanoma išaiškinti žodžiais, turbūt atrasti reikia pačiam…
Kokie netobuli, negražūs ir dažnai netgi pasibjaurėtini jie gali būti. Negražios šukuosenos, plaukai, prakaitas, daug nereikalingų pirštų, ausys, šnervės… Fe. Viskas taip neestetiška ir primityvu.
Vakar panašus reiškinys nutiko su mano rankomis. Sėdėjau ir dešimt minučių žiūrėjau į savo delnus (sąmoningo sapnavimo praktikai). Kodėl pirštų galai tokie apvalūs? Niekad anksčiau to nepastebėjau. Ir po kiek laiko žiūrint į savo delnus pradeda atrodyti, jog matai nagus, nors iš tiesų jie yra kitoje plaštakų pusėje. Rankos tampa kažkokios svetimos.
