Balsas
Sapnai, Sąmoningi sapnai rugsėjo 19, 2008
Bėgom asfaltuotu takeliu pro tankiai medžiais apaugusį parką link Antakalnio troleibusų žiedo. Kadangi niekur nebuvo nei vieno šviestuvo, parkas buvo panašesnis į gūdžią girią. Nuo takelio nusukom pro proskyną krūmuose į daugiaaukščių kiemą ir tryse, jau kiekvienas ant savo motociklo, staiga sustojom, paliepus vienam draugui.
Stovėjom viršuj nesveikai stataus išvažiavo į pagrindinę gatvę, gal 70° statumo. O netrukus ta pagrindine gatve mums prieš akis pralėkė kitas tipas, piktas, masyvaus kūno sudėjimo, laimei mūsų nepastebėjęs. Tas draugas, liepęs sustoti ir laukti, nieko nesakė, bet žinojau, jog jis jaučia. Jaučia pavojų ir nelaimę. Todėl jo dėka ir prasilenkėm su blogiu.
***
Jau važiavom autobusu link Dvarčionių, bet išlipau, nes prisiminiau, kad namai man ne į tą pusę. Tas pats draugas pasakė:
- Tave dar seka. Gal tu antgamtiškas…
Pamaniau galbūt aš išties kažkoks toks…
Kokią sekundę judėjau atgal link viešo transporto žiedo, bet supratęs, kad sapnuoju iškart šokau nuo žemės ir pradėjau kilti. Be dvejonių maniau kilsiąs iki pat ten, kur prasideda atviras kosmosas… Bet nepaisant viso to ryžto, klydau. Atsimušiau į ‘nematomas lubas’. Apačioje miestas jau skendėjo paryčių prieblandoje.
Balsas pradėjo man aiškinti kaip apeiti tą aukščio limitą. Keistenybė tai, jog balsas kalbėjo ne žodžiais, bet tiesiogiai mintimis. Bet nepaisant to, kad nebuvo žodžių, aš vistiek girdėjau balsą. Man buvo liepta susirasti šviesų lubų (dangaus) lopinėlį ir jame iš popieriaus pasidaryti formą. Tada tą formą turėčiau sugebėt lengvai transformuot į dureles, pro kurias ir galėsiu išeiti į atvirą kosmosą.
Taigi, susilipdžiau virš savęs ant to dangaus formą iš popieriaus ir jau būčiau iš jos mintimis sukūręs išėjimą į kosmosą, bet tuo momentu prabudau.
