Ateiviai
Pamąstymai spalio 30, 2007
Ar kada nors žvelgei į kitą žmogų kaip į butybę, o ne kaip į paprastą žmogų? Ne? Well I have.
Reikia būti stebėtoju. Pamiršti, kad pats esi žmogus, pamiršti, kad per gyvenimą matei milijonus žmonių. Pabandyk žvelgti tokiu kampu, lyg matytum homo sapiens sapiens pirmą kartą. Vargu ar įmanoma išaiškinti žodžiais, turbūt atrasti reikia pačiam…
Kokie netobuli, negražūs ir dažnai netgi pasibjaurėtini jie gali būti. Negražios šukuosenos, plaukai, prakaitas, daug nereikalingų pirštų, ausys, šnervės… Fe. Viskas taip neestetiška ir primityvu.
Vakar panašus reiškinys nutiko su mano rankomis. Sėdėjau ir dešimt minučių žiūrėjau į savo delnus (sąmoningo sapnavimo praktikai). Kodėl pirštų galai tokie apvalūs? Niekad anksčiau to nepastebėjau. Ir po kiek laiko žiūrint į savo delnus pradeda atrodyti, jog matai nagus, nors iš tiesų jie yra kitoje plaštakų pusėje. Rankos tampa kažkokios svetimos.
